Priestalo.lt • Temos rodymas - KALEDOS

  DUK - Ieškoti - Registruotis - Prisijungti


Dabar yra 17 Rgp 2018, 18:34    

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 123 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2, 3, 4, 5  Kitas
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: KALEDOS
StandartinėParašytas: 17 Lap 2007, 02:02 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 25 Rgs 2007, 19:02
Pranešimai: 5234
Miestas: crawley
Pliusai: 127
Kūčių stalas

Informacija apie Kūčių stalą



Apėjus ruošą, balta linine staltiese dengiamas stalas, prieš tai ant jo pataršius kvepiančio minkšto šieno gniūžtelę – tai prakartėlėje ant šieno kartu su avelėmis paguldyto gimusio Kūdikio Kristaus prisiminimas. Gilios senovės reliktas yra ir tai, kad per Kūčias yra pabrėžiamas prasmingas bendravimas su gyvuliais ir augalais. Šitą patvirtina tai, kad po šventiniu stalu būdavo pametami arklio pavalkai ar apynasri, paskleidžiamas nekultų kviečių pėdas.

Visada buvo stengiamasi, kad prie Kūčių stalo susiburtų visi šeimos nariai, bet ir simboliškai visi, kas supa šeimą: mirusiųjų vėlės, gyvuliai, augalai. Jeigu šeimoje yra nelyginis valgytojų skaičius, kviečiama prie stalo artimesnis neturtingas, ypač bešeimis senukas, kad būtų “pilnas” skaičius. Jeigu kas nors iš šeimos narių tais metais buvo palaidotas, palikdavo prie stalo jam skirtą vietą, padėdavo šaukštą. Kūčios – tai šeimos santarvės diena. Ritualinė Kūčių vakarienė būdavo valgoma ne anksčiau, kaip danguje pasirodo Vakarinė žvaigždė. Ant stalo buvo kiekvienam po šaukštą ir įvairių negyvulinės kilmės (pasninko) valgių. Be anksčiau minėtų aguonpienio ir kūčios, ant stalo dar būdavo dedama žuvies, silkės, grybų valgiai, avižinio ar spanguolių kisieliaus dubuo, saldžios džiovintų vaisių sriubos, obuolių (dabar ir tropinių vaisių, riešutų). Stengtasi, kad pagal išgales stalas būtų kuo gausesnis ir turtingesnis.

Senovėje esą buvę 9 patiekalai (analogiškai Mėnulio kalendoriaus devyniadienei savaitei). Vėlesniais laikais per Kūčias, kaip ir per Užgavėnes, buvo stengiamasi ant stalo padėti ne mažiau 12 valgių. Turėta omenyje 12 metų mėnesių. Ši vakarienė – tai padėkos auka Dievui. Šiandien yra žinomas kalėdaitis – pašventinta plotkelė, kurių tikintieji gauna bažnyčioje. Tai šeimos santarvės duonos simbolinis pakaitalas. Senovinės duonos atnešimo šeimai ir duonos kepalėlio sakralinio laužymo apeigos dar XX a. pradžioje buvo atliekamos Dzūkijoje. Ėmęs į rankas “kūčios duoną”, Liškiavos apylinkėse šeimos tėvas tris kartus apeidavo pirkią , vis pasibelsdamas į duris. Į klausimą “Kas ca aina ?” atsakydavo “Dzievulis su kūcela in jūs grytely”. Šeimininkė atidarydavo duris ir. Sakydavo: ´Prašom, prašom , Dzievuli, su savo kūcali in mūs grytely “. Kai kur šitaip buvo nešiojama kraitelė su Kūčių valgiais, apie Švenčionėlius – sližikai. Apeigos prasmė ta pati. Šitaip buvo vaizduojamas giminės protėvis, nešantis savo vaikaičiams palaimą ir gerovę. “Dzievulis sodinamas prie stalo į krikštasuolę ir prasidėdavo apeiginė vakarienė. Prieš ją tas pats šeimininkas ar kitas vyriausias šeimos narys, išėjęs į lauką, pakviesdavo giminės mirusiųjų vėles, vėją, šaltį, bites: “Ateikit kūčių”. Tai buvo tradicinė susitaikymo su visais formulė.


Paskutinį kartą redagavo duziki 17 Lap 2007, 02:08. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Lap 2007, 02:03 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 25 Rgs 2007, 19:02
Pranešimai: 5234
Miestas: crawley
Pliusai: 127
KUCIU VALGIAI

Valgyti pradedama visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą, palinkėjus visiems sveikatos, laimės ir sėkmės kitais metais, dalijantis laužoma “Kūčių duona” arba paplotėliu-kalėdaičiu (plotkele). Buvo tikima, kad metų sandūroje ištarti linkėjimai išsipildys ( iš čia ir šiandieninis keitimasis sveikinimais Naujųjų metų proga. Valgyta visko sočiai, nes tai turėjo lemti sočius visus ateinančius metus. Buvo žiūrima tik į ateitį. Pavyzdžiui, “Jeigu nori, kad gyvuliai vasarą neišbjurtų, reikia, kad Kūčioje visa šeimyna drauge valgytų vakarienę” (Marijampolė). Kūčių vakarienėje būtinai turi būti 9 valgiai” (Šimkaičiai). “Kas Kūčioje suvalgo 12 valgių, tam bus geri metai” (Židikai). “Kūčiose gaspadorius su savo pačia labai stengiasi, kad po pusę obuolio suvalgytų, tai seksis jiems gaspadorystėje” (Seirijai). Jei nori, kad vilkai šunų nenuneštų, reikia per Kūčių vakarienę vilką paminėti” (Vievis). “Kad vidurių neskaudėtų, reikia pavalgius Kūčioj, neišleidžiant iš rankų šaukšto, tris kartus apie stalą apeiti” (Seirijai). Visi istoriniai šaltiniai vienodai liudija, kad lietuviai apeiginėse, protėvių vėlėms pagerbti skirtose puotose nenaudodavo peilių ( mat, vėlė galinti į jo ašmenis susižeisti).

Kūčias pavalgius, stalas nenukraustomas, šaukštai ties kiekvieno valgiusiojo vieta padedami užversti: Tikėta, kad naktį puotauti susirinks vėlės. Nepaisant to, kad bevalgant joms buvo po stalu nulieti pirmieji valgio lašai, numesti pirmieji kąsneliai. Tai buvo padaryta benamėms, artimųjų užmirštų mirusiųjų vėlėms. Ši naktis visų gyvųjų ir mirusiųjų būtybių sandoros naktis, dėl to visais ir rūpinamasi. Apeiginių patiekalų likučiai ankstų Kalėdų rytmetį padalijami gyvuliams. Ilgainiui ritualinės vakarienės valgių padalijimas gyvuliams imtas aiškinti kaip ypatingos Dievo palaimos jiems per tuos valgius perteikimas: tai gyvulių Kūčios, “Nuo stalo Kūčių šieną labai anksti, auštant. Kalėdų rytą padalina kiekvienam gyvuliui po saujelę” (Liškiava, Marijampolė, Raseiniai, Pasvalys. Tikėta, kad tada gyvuliai bus sveiki, tvirti, arkliai-stiprūs. Varėniškiai manė, kad arkliams Kūčių šieno duoti negalima, nes jie gimusio Dievo savo kvapu nešildė. Su gyvulininkyste ir paukščių ūkiu siejasi ir kai kurie kiti tikėjimai ir magiški veiksmai. Daug apeigų, susiję su vaikščiojimu ratu, o tai jau magiškas veiksmas. Ratu Kūčiose apeitas laukas turi būti apsaugotas nuo kerų, jame gausiai turi suvešėti žolė, o tada bus daug pašaro, bus ir pieno.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Lap 2007, 02:04 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 25 Rgs 2007, 19:02
Pranešimai: 5234
Miestas: crawley
Pliusai: 127
KUCIU MAGIJA

Buvo paprotys, pavalgius Kūčias, traukti iš po staltiesės šieno šiaudelį. Ilgesnis šiaudelis sietas su tam asmeniui lemiamu ilgesniu gyvenimu. Manyta, kad ateinančiais metais geriau derėsią tie javai, kurių grūdelių pavyks daugiau rasti ant Kūčių stalo šieno pakratuose.

Lietuviai – pavydi tauta. Dzūkijoje tikėta – jei Kūčių vakare pavogsi pašaro kaimyno tvarte iš arklio ėdžių, kaimyno arklys nusilps, nusilups, o tavo bus sveikas ir stiprus. Norint, kad bet kokie būrimai būtų neveiksmingi, reikia Kūčių naktį nerakinti tvartų , o tik pasižymėti duris kokiu nors žymekliu. Vien žinia, kad kas nors buvo tvarte, padarys burtus neveiksniais (Veliuona). Tą naktį pavogus kartį, ant kurios vyniojasi apyniai, apyniai gausiai derėsią pas vagišių. Šie ir panašūs būrimai – tai šeimos gerovės prognozės ir pastangos tą gerovę pasiekti.

Tačiau daugiausia magijos praktikų per Kūčias siejasi su merginų ir vaikinų ateities gyvenimo svajomis: ateinančiais metais ves, ištekės, kas bus tasai išsvajotasis, iš čia pat ar iš toli. Tarp jų – ir paprasti prietarai, būrimai, ir – juodoji magija, kuriai reikia ypatingų sąlygų ir ryžto. Kai kurios praktikos virto pokštais, žaidimu, antrosios – išnyko.Ir vis dėl to, ką ir kaip būrė mūsų protėviai, senoliai savo vedybinei laimei? Tai keletas pavyzdžių. Kūčių vakarą merginos traukia iš stogo šiaudus. Kuriai pasitaikė ilgesnis – greičiau ištekės (Simnas). Mergina iš stogo traukia visą saują šiaudų ir skaičiuoja: jei porinis skaičius – kitais metais ištekės (Kupiškis). Seniausias šeimos narys sudeda visų batus į sietą ir sijoja. Kurio batas pirmas iškris, tas greičiausia ištekės arba ves (Jonava). Ar lemia ateinantys metai “sueiti į porą, burdavo, skaičiuodavo nemačiom atsineštus pagaliu – pora ar lykas. Porinio skaičiaus norėdavo ir apglėbę tvoros statinius, sauja iš dubens pasisemtus sausus žirnius ar sližikus.

Jau sunkesnės, susijusios su rizika praktikos – sutikti piktąsias dvasias, sąlyginai pavadintos juodąja magija. Žmonės šventai tikėjo, kad Kūčių-Kalėdų naktį gyvuliai tvarte naktį prakalba žmogaus balsu”, kad jie išsipasakoja savo vargus, nuoskaudas, ir vargas tam, kas tyčia jų skundų klausysis – jo laukia mirtis. Tikėta, kad per patį vidurnaktį šuliniuose “vanduo pavirsta vynu”, ir kad tai trunka tik vieną akimirksnį. Marcinkonių apylinkių merginos, prisirinkę visų 12 valgių likučių, eidavo į kamarą , supildavo juos į girnas ir maldavo. Į girnas su maistu pastatydavo veidrodį ir 24 valandą, atseit, išvysdavusios būsimąjį savo sužadėtinį. Arba 24 val., pasirėmusios į medines akėčias, tris kartus apibėgdavo apie pirkią ir pasižiūrėdavo pro langą: tikėdavo pamatysią savo būsimąjį ar būsimąją, sėdintį už stalo. Galima jį pamatyti ir atlikus tokį patį veiksmą ir pažiūrėjus per šluotražį. Dar veiksmingiau, jeigu apie namą bėgsi nuogas. Būtinai apsivesi, jeigu Kūčių vidurnaktį nueisi į kluoną ir tris kartus spragilo buože suduosi į duris sakydamas:”Velne, velne, noriu apsivesti”. Šiuo atveju yra keletas magiškojo būrimo elementų: magiškasis skaičius trys ir vėlių bei velnių metas – vidurnaktis, ir klojimas – velnių buveinė, ir magiška formulė. Pagalia u savąjį ar savąją galima pamatyti sapne, tik su sąlyga, kad pavalgius Kūčias ir visiems namiškiams sugulus, pasidaryti tokį mišinį: antpirštis druskos, antpirštis miltų, antpirštis pipirų, antpirštis cukraus ir vandens. Tada visa tai suvalgyti ir atsigulti prie durų slenksčio). Kas prisisapnuos, už to ir ištekėsi (vesi), (Viduklė). Vaikinai, tikėdamiesi pamatyti savo išrinktąją , vidurnaktį klojime botagu išpliekdavo savo kelnes... Kelnės – dar vienas vedybinių būrimų komponentas.

Be minėtųjų, būta ir įvairių kitų: ieškota “laimės” – į vandenį šaukštu pilta ištirpintas vaškas ar švinas, paskui ant sienos žiūrėta į liejimo šešėlį. Galėjo pasirodyti ir grabas (mirtis), ir karieta (vestuvės) ir kiti simboliai. O iš kurios šalies piršliai atvažiuos, geriausiai sužinosi, jei pavalgęs Kūčias, iššluosi pirkią, sąšlavas prijuostėje nuneši į kryžkelę, papilsi ant kelio ir klausysies šunų lojimo: kur garsiausiai sulos, iš ten bus piršliai. Tik reikia turėti omenyje, kad keliais naktį vaikšto vėlės, ir kryžkelė – kaip tik jų susibūrimo vieta.

Darbe paminėta tik nedidelė dalis faktų, kaip mūsų protėviai elgėsi, mąstė, bendravo su savo mirusiaisiais paskutinį, šventą ilgiausios metų nakties vakarą. Labai reikšminga ir tai. Kad tada visa šeima stengėsi būti kartu, tvirtai tikėdama tuo būdų išlaikyti šeimos santarvę, vienybę – visos šeimos ir kiekvieno jos nario gerovės laidą, Ši mintis kartojasi ir Naujųjų Metų išvakarėse, Vadinasi, laimė tik vienybėje, ir santarvę išreiškia susitaikymas prie šventinio stalo – šeimos altoriaus metų sandūros vakarą. Tai ypač svarbu ir mūsų dienoms, susvetimėjusioje mūsų buityje, dažnai šaltuose artimiausių žmonių santykiuose.

Senovinio kaladės (bluko) valkiojimo pakiemiui paprotys. XVII a. autorius Paulius Einhornas, rašęs apie latvių stabmeldystę, teigia, kad Kūčių vakarą po kaimus su triukšmu valkioja kaladę, paskui ją sudegina ir džiaugiasi. Tokie personažai vadinami blukvilkiais, o Kūčios – bluko vakaru (Bluckwackar). Kraštotyrininkas Juozas Šliažas knygelėje “Žeimelio apylinkės” rašė: “Kūčių vakarą tempdavo per kaimą kaladę, paskui ją kryžkelėje sudegindavo... Kaladė turėdavo apsaugoti kaimą nuo ligų, nelaimių, piktųjų dvasių”. S. Daukantas kaladę identifikuoja su senaisiais metais. Jis rašo, kad blukvilkiai, mušdami tabalus ir dainuodami”Tabalai, tai, tai , judink senus kaulus”, išvelka ir sudegina, manydami taip ir sudegina “sunkų praėjusį metą”. Motiejus Valančius “Palangos Juzėje” rašė: “Blukvalkiai “Bernelių giedoti atsibeldė sutemus antrąją Kalėdų dieną”. Iš to sektų išvada, kad blukas – medžio kaladė, kaip senųjų metų nesėkmių, nelaimių įkūnijimas, o gal ir derliaus dvasia, kurios atgimimu būtina sąlyga yra tariamas jos sunaikinimas ugnimi, dar XIX a. pirmoje pusėje buvo žinomas Kalėdų papročiuose.

Minėtas blukio deginimas liudija, kad papročiuose buvusi naudojama ugnis turėjo ritualinio sakrališkumo prasmę. Yra žinoma, kad buv. Jugoslavijoje nuo XIII a. iki mūsų dienų yra išlikęs toks paprotys – Kūčių dieną šeimos vyrai parvelka miške nukirtę medžio stuobrį, prieš ritualinę vakarienę jį užkuria, ir jis rusena per visą Kalėdų laiką. Kadangi į šventinę vakarienę būdavo kviečiamos mirusiųjų vėlės, manoma, kad ugnis buvo skirta joms sušildyti. Mūsų dienomis šeimose uždegamos žvakutės ant kalėdinės eglutės. Eglutės statymo paprotys mūsuose nėra senas, atėjęs iš svetur tiktai XIX a. pabaigoje į miestą, o į kaimą – tik prieš keletą dešimtmečių. Taigi, žvakutės ant eglutės jau nebeturi magiškos reikšmės, o yra tik šviesos ir gėrio simbolis. Eglutė ir švieselės suteikia namams jaukumo, šventinio iškilmingumo, džiaugsmo vaikams.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Lap 2007, 02:06 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 25 Rgs 2007, 19:02
Pranešimai: 5234
Miestas: crawley
Pliusai: 127
EGLUTES PUOSIMAS

Žinoma, kad eglutės puošimas Kalėdoms pradėtas XVI a. viduryje Vokietijoje, XIX a. iš čia paplito Lenkijoje, Rusijoje ir pasiekė Lietuvą. Eglutė daugelio tautų magijoje laikoma gyvybės ir atsinaujinimo jėgos įsikūnijimu, kaip amžinai žaliuojantis medis.

Pavyzdžiui, Skandinavijos kraštuose dar neseniai vietoje eglutės ant Kūčių stalo būdavo statomas kviečių pėdas arba iš šiaudų padarytas gaidys arba ožys. Kartais virš Kūčių stalo būdavo kabinamas obuoliais, riešutais ir kitais vaisiais papuoštas kviečių pėdas (Lenkijos kaimuose).

Dabar eglutė pas mus puošiama pirktiniais blizgučiais, bet mieliau į ją žiūrėti papuoštą rankdarbiais iš medžio, popieriaus, šiaudelių. Gerai pritinka vaisiai, riešutai, saldainiai.

Šiandien eglutė nukonkuravo visus kitus simbolius.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Lap 2007, 02:06 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 25 Rgs 2007, 19:02
Pranešimai: 5234
Miestas: crawley
Pliusai: 127
KALEDOS

Tai pati didžioji žiemos šventė, laikyta ir tikrąja žiemos speigų pradžia. XIX a. pab., kol dar buvo švenčiamos trys ar net keturios dienos ta dingstimi “ kad ledai javų neišmuštų” (Obeliai, Žiežmariai). Dvi dienos dar buvo švenčiamos XX a. pradžioje ir dabar, po Nepriklausomybės atgavimo. Kuo išsiskiria Kalėdos lietuvių liaudies kalendoriuje? Tai aiškiai sena agrarinė šventė. Tikėjimai ir papročiai liudija tikėjimą Saulės atgimimu. Pasaulis Kalėdas , kaip Kristaus gimimo prisiminimą švenčia nuo IV m. eros amžiaus, o Lietuvoje jų lietuviškas vardas, su Naujųjų Metų šventės sakralumą. Pamatysime, kaip ims gerėti ir mūsų kasdienis gyvenimas.

Kalėdų šventėms viskas jau buvo paruošta iš vakaro, ruošiantis Kūčioms, nes per Kalėdas jokių darbų šiukštu negalima dirbti. O ir to laiko nebėra. Kas praleido visą naktį bažnyčioje prie gimusio Kristaus prakartės, kiti ankstyvą rytmetį i Bernelių mišias išskubėjo. Bus to laisvo laiko ir darbus nudirbti, ir pasilinksminti net iki Trijų Karalių. Sugrįžus iš bažnyčios – sotūs pusryčiai (jie ypač mieli po ilgo pasninko), nemiegota ar mažai miegota naktis pirmąją Kalėdų dieną visus traukdavo poilsio “Pavalgę atsigėrėme gero alaus ir kaipo naktį nemiegoję, sugulėm. Kėlėmės ateinantį rytą – rašo M. Valančius “Palangos Juzėje”. Taigi, ir jaunimo žaidimai, vyresniųjų svečiavimasis – antrosios ir kitų šventės dienų pramoga.

Buvo sakoma, kad reikia ne tik patiems pasisotinti, bet ir gyvulius gerai prišerti, nes nuo to priklausąs visų metų karvių pieno riebumas, pieningumas. Reikia ir samdiniams duoti kuo geriausiai valgyti , kitaip javai būsią menki .Apskritai, sotus pavalgymas – gero derliaus ir šeimos sveikatos tais metais sąlyga. Šis paprotys ypač būdingas žiemos šventėms. Iki Kalėdų valstiečių ūkyje jau būdavo nupenėtos skerdimui skirtos kiaulės Užtat Kalėdų valgiai riebūs, mėsiški. Štai M. Valančius rašo: “Vos į kiemą įėjom, sugrįžę iš Bernelių mišių, pakvipo mums lašiniai, visiems sugrįžus, padėjo mergaitės ant stalo didžiai skanų šiupinį. Paršo uodega... kyšojo vidury bliūdo”. Buvo paprotys Kalėdų pusryčiams patiekti virtą kiaulės galvą. Kiauliena – būdingas Kalėdų patiekalas ne tik mūsų, bet ir kaimyniniuose kraštuose.

Pamiegoję ir pailsėję pirmąją Kalėdų diena niekas didelių linksmybių nekeldavo. Jaunimas susirinkdavo pažaisti, “pašposinti”, padaionuoti. Kaimo moterys dažniausiai susirinkdavo vienon trobon ir giedodavo “bernelius”, kitas dainas, eidavo ratelius, žaidė (Jucaičiai, Šilalės raj.). Pirmoji Kalėdų diena dažniausiai būdavo rami, lyg pasiruošimas antrosios dienos šurmuliui.

Antrąją Kalėdų dieną prasidėdavo kalėdojimas. Vienas iš charakteringiausių antrosios Kalėdų dienos ir viso tarpukalėdžio (iki Trijų Karalių) papročių buvo ir yra jaunimo grupių, vadinamųjų “kalėdotojų”, “bernelių”, “čigonų” ir kt. Vaikštynės po kaimus ta dingstimi, kad šeimininkus pasveikintų, palinkėtų gero ateinančių metų derliaus, o sau už pasveikinimą susirinktų dovanų ar bent būtų gerai pavaišinti. Visose panašiose grupėse vienas būdavo vadovas. Jo pareiga buvo atsiklausti šeimininko sutikimo. Paprastai kalėdotojai pasibelsdavo iš kiemo pusės į pirkios langą, o pro duris eidavo tik pakviesti, Štai kaip tai aprašo M. Valančius: “ ...pradėjo loti šunys ir kažin kas brakšt, brakšt į langą brazdinti. Gaspadorius prisikišęs klausė: “Kas čia?” - “Mes susiedai blukvilkiai, argi roda bernelį giedoti?”Šis atsakė: ”Roda, roda. Tuoj įėjo keturi vyrai: trys jauni, o vienas senas,žilas. Pagiedojo “Sveikas Jėzau mažiausias”, ir tarė senis: ”Atėjom pas tamstą ne gerti, ne valgyti, bet tamstą pasveikinti.. sveikinam tamstą su gera motera ir su gražiais vaikais. Tegul tamstą Viešpats užlaiko dėl mūsų laimės”. Šeimininkas ęsą jiems padėkojo, pasodino, atnešė alaus ąsotį. Tiems begeriant atėjo kiti sveikintojai. Taip per naktį pereinančios kelios sveikintojų grupės. Prof. P. Dundulienė teigia, kad Kaltanėnų apylinkėse (Tauragės apskr.) bernelių grupę sudarydavo 12 jaunų vyrų, apsimovusių raudonomis kelnėmis, atbulai apsivilkusių švarkus, su kepurėmis, rankose nešinų botagais ant ilgų kartelių su skambalėliu. Prieš ateidami į kiemo namus, jie ”vaikydavę piktąsias dvasias” krūmuose, triukšmaudavę, paskui įsiprašę priimant, giedodavę šventas giesmes, linkėdavę šeimininkui gerų ateinančių metų, derliaus, būdavę pavaišinti.

Aukštaitijoje “bernelių” būrį surinkdavęs Kalėda, dar vadinamas Sidabru. Senis Kalėda būdavo apsivilkęs vilnomis į viršų kailiniais, būtinai su “kupra”, su kreiva lazda rankoje, pasikabinęs krepšį dovanoms dėti. Prisistatydavo tokia oracija: “Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, midaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, riestainiais sninga. Nešu terbą, pilną turtų – laimę, derlių ir kitokį labą.Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti.Mergaitėms nešu prausylų ir baltų bielyly, kad būtų gražios.” Įleistas į vidų berdavo užstalėn visokių javų mišinio – tai auka namų dvasioms, gero derliaus lionkėjimas. Paskui vaikus apdalindavo riešutais. Kiti kalėdotojai pagiedodavo kalėdinę giesmę. Dzūkijoje populiariausios giesmės buvo su referenais “Kalėda”, “Leliumai”, “atvažiuoja šventos Kalėdos” ir kt. Tokios dainos būdavo dainuojamos ir per adventą iki Trijų karalių.Dainose obelėlės, grūšelės, bitelės ir kt. Įvaizdžiais poetizuojamas mergelės grožis, Jaunystė, minimas jos tykantis sakalėlis – bernelis, ieškąs uošvio dvaro, savo pabėgusio žirgelio, ar medžiotojas – piršlelis. Kalėdotojų giesmės, kuriomis jie sveikina merginas, yra vestuvinės tematikos kūriniai. Pats Kalėda, tai protėvio, ateinančio iš požemio karalystės –“ ano pasaulio”, į kurį prašosi atgal nevaromas, personifikacija. Jis savo išvaizda būtinai skiriasi nuo šio pasaulio gyventojų , oracijoje teigia iš labai toli atkeliavęs. Jis per pačią didžiąją metų šventę lanko savo gyvuosius vaikaičius, atneša mirusiųjų linkėjimus, jų palaiminimą. Bet drauge jis primygtinai reikalauja atlyginimo už sveikinimus – vaišių ar dovanų. Tai būtina sąlyga gero linkėjimams išsipildyti.

Kalėdotojai turėjo mokėti gražiai pagiedoti “bernelius”. Jeigu pagiedodavo, juos įsileidę vidun vaišindavo vėdarais, kugeliu, burokiniu alum, paskui linksmindavosi – šoko ir dainavo.

Seni žmonės atsimena, kai kalėdotojai eidavo per kaimą, visi sekdavo, kad jie užeitų į kiekvieną trobą. Tik tada bus galima tikėtis, kad tais metais kaimą aplenks nelaimės. Kalėdojimui buvo priskirta apsaugos funkcija, tiesa, jau antrinė. Kalėdotojai buvo laimės nešėjai. Atėję į trobą jie sveikindavo, linkėdavo, laimindavo, barstydavo grūdus. Grūdų barstymas, kaip ir visuose virsmuose, reiškė naikinimą to, kas jau sena, ir naujo gimimą. Tačiau svarbiausia – kalėdotojų linkėjimai ir laiminimai. Jie buvo tikroji Kalėda ž dvasinė dovana. Po nepaprastos Kalėdų nakties toji dvasinė dovana, tarsi, raugas, įraugdavo ateinančių metų dienas.

Senieji kalėdotojai atnešdavo dvasinę dovaną. Kalėdotojus vaišindavo ir jiems duodavo materialinę kalėdą. Nykstant seniesiems kunigams, kalėdojimo paprotį perėmė persirengėliai, vaikai ir ubagai. Pamažu dvasinę Kalėdų dovaną – linkėjimus ir laiminimus pradėjo išstumti materialiosios dovanos.

Nuo mūsų priklauso, ar taps Kūčių vakarienė bei Kalėdų šventės mums ta dvasinio virsmo slaptimi, kai žmogus, apvalydamas savo širdį nuo blogio ir atverdamas ją gėriui, patiria dvasinio atsinaujinimo rimtį.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Lap 2007, 02:07 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 25 Rgs 2007, 19:02
Pranešimai: 5234
Miestas: crawley
Pliusai: 127
KUCIOS IR KUCIA
K. Būga yra įrodęs, kad lietuvių protėviai žodį “kūčia” dar XII a. per slavus yra pasiskolinę iš senovės graikų (tą pačią prasmę turi graikiškas žodis “kukkia”). Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi ir skirtas pavaišinti į puotą pakviestoms protėvių vėlėms. Tai aukos patiekalas, dažniausiai valgomas pačių aukotojų. Ankstyviausias šaltinis, kuriame buvo paminėtos lietuvių švenčiamos Kūčios, tai Volfenbiutelio Postilė – prie 1573 m. sudarytas lietuviškų pamokslų rinkinys, XIX a. pabaigoje surastas Vokietijoje, Volfenbiutelio miesto bibliotekoje. Šaltinyje kalbama apie tai, kad lietuviai buria “su kūčiomis, su žirniais, kviečiais, maišytais su medumi, norėdami apsiginti nuo velnių ir perkūno”. Tai paliudija ir M. Pretorijus, sakydamas: “Kūčių vakarą lietuviai visų gyvulių tvartuose barsto žirnių ir kviečių, kad gerai sektųsi gyvuliai. Kalėdų dieną, eidami į bažnyčią, pasiima žirnių ir kviečių, o, grįžę namo, atiduoda žąsims ir vištoms”. Kviečiai ir žirniai – labai svarbi Kūčios sudėtinė dalis. Kalėdos – tai bažnytinė šventė, o Kūčios – namų šventė, tiksliau net ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas yra “kūčia”.

Sunkių darbų tądien nedirba. Moterys tvarkosi pirkioje, ruošia valgius Kalėdoms ir Kūčių vakarienei. Vyrai priskaldo malkų, kad užtektų kuro visas švenčių dienas, pasiruošia pašarų gyvuliams, aptvarko kiemą ir visus sodybos pašalius, šiaudais, per kuriuos moterys nukošė žirnius, apraišioja obelis, kūrena pirtį. Vakarop, pirma vyrai, pojų moterys prausiasi pirtyje, persirengia švariais marškiniais, šventiniais viršutiniais drabužiais. Suvalkijoje XVIII a. pirtys buvo panaikintos, todėl per Kūčias čia visi būtinai prausdavosi prišildyto vandens kubiluose. Moterys šarmu ištrenka vyrams galvas, numazgoja jiems nugaras. Tai irgi šventinis ritualas. Tą dieną sausas pasninkas, todėl tik šį tą ir vyrai ir vaikai tegauna užkąsti, dažniausiai sausų šutintų žirnių. Užtat visi nekantriai laukdavo šventinės vakarienės. Tądien iš namų stengdavosi niekur nevaikščioti, nebent pas kaimyną ko nors pasiskolinti.

Tikėta, kad per Kūčias skolinsiesi, tai teks visus metus skolintis. Kad išvengtų skolų, stengtasi iki Kūčių visas skolas grąžinti. Apeiti gimines, artimesnius ir tolimesnius kaimynus reikia ne vien dėl skolų. Reikia jų ir atsiprašyti: “Atleidžiu, ir tu man atleisk, kad ramiai galėtume švęsti Kalėdas. ”Vadinasi, metų sandūros slenkstį norima peržengti ramia sąžine, kad po šventės būtų galima, tarsi, naują gyvenimą pradėti. Kūčių naktį praeinamas nulinis virsmo taškas. Tai nepaprasta akimirka, kuomet atsiveria visos galimybės. Todėl tokia ir yra Kūčių naktis – nepaprastai slėpininga: kalba gyvuliai, vanduo virsta vynu, atsiveria dangus, o dangaus skliaute sužimba žvaigždės. Todėl per Kūčių naktį visuose namuose degdavo žiburys: žmonės budi ir meldžias. Tą naktį įvyksta lūžis – aukštyn, į viltį ir šviesą. Kūčių nakties nepaprastumas yra pamatas visiems kalėdiniams ir naujametiniams būrimams. Dažniausiai buriamas naujų metų derlius, mergužėlės buriasi ar ištekės. Jei Kūčių dieną vis dėlto apsilanko svečias, tariama, kad ateinančiais metais avys atsives daugiau avinų, jeigu viešnia – avyčių. Svarbiausias darbas Kūčių dieną kočėlu (grūstuve) molinėje puodynėje sutrinti aguonas. Iš jų ruošiamas aguonpienis: gerai sutyrintos aguonos užpilamos medumi ar cukrumi pasaldintu vandeniu ir pridedama sližikų (prėskučių, kūčiukų). Sližikai – tai maži neraugintos tešlos džiūvėsėliai, kepami specialiai Kūčių vakarienei. Pažymėtina, kad trinti aguonas – grynai vyrų darbas.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Lap 2007, 02:08 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 25 Rgs 2007, 19:02
Pranešimai: 5234
Miestas: crawley
Pliusai: 127
KALEDOS


Žemdirbio kalendoriuje didžiausia metinė žiemos šventė yra Kalėdos – gruodžio 25-oji. Pats terminas lietuvių šventes mininčiuose šaltiniuose pasirodė tiktai XVI-XVII a., tačiau kalbininko K. Būgos nuomone žodis Kalėdos iš lotyniškojo calendae per rusus šia fonetine forma ir prasme į lietuvių kalbą pateko ne anksčiau kaip antroje XII a. pusėje. Platesnių žinių apie Kalėdų apie Kalėdų švenčių papročius Žemaitijoje pateikia XIX a. pradžios autoriai J. Pabrėža, S.Daukantas, M. Valančius XIX a. vidurį ir antrąją pusę liečia M. Katkaus ir Žemaitės liudijimai.

Daug senosios pasaulėžiūros pėdsakų yra iš žmonių lūpų užrašyta XIX a. pabaigą – XX a. pradžią pasiekusiuose tikėjimuose, būrimuose ir kitoje tautosakinėje medžiagoje. Krikščionims Kalėdos yra Kristaus gimimo prisiminimas (juk ir mūsų kalendoriuje metai skaičiuojami nuo Kristaus gimimo). Liaudiškuose šios šventės papročiuose labai ryškūs vienų kalendorinių metų pabaigos ir rūpesčio būsimaisiais metais, darbų sėkme ir šeimos ateitimi bruožai. Vadinasi, Kalėdos yra dviejų žemdirbio veiklos laikotarpių sandūra, slenkstis tarp kurį laiką trukusių gamtos sunykimo, niūriojo, tamsiojo metų laiko ir šviesos pergalės prieš naktį , laipsniškojo gamtos atgijimo. Žmonių supratimu, toje priešingų gamtos jėgų - tamsos ir šviesos, mirties ir gyvenimo – kovoje dalyvauja visas kosmosas, gyvieji ir mirusieji. Žmogus savo veiksmais įsijungia Gėrio pusėje, stengdamasis užsitikrinti jų pagalbą ir palaimą savo šeimai, ūkiui. Čia ir glūdi šios šventės papročių ir apeigų prasmė. Skirtingai nuo daugelio kitų kalendorinių švenčių, Kalėdos praktiškai susideda iš dviejų skirtingos semantikos švenčių – išvakarių dienos, vadinamos Kūčiomis, Kūčia ir Kalėdų.

XX a. pradžioje Kalėdas švęsdavo tris dienas, neskaitant po to ėjusių “šventvakarių” iki pat sausio 6 dienos – Trijų Karalių bažnytinės šventės.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Lap 2007, 02:10 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 25 Rgs 2007, 19:02
Pranešimai: 5234
Miestas: crawley
Pliusai: 127
Specialiai Jums, kad Šventųjų Kalėdų stalas būtų įdomesnis.

Keturioms porcijoms:
400 g varškės;
100 g baltųjų plikytų razinų;
50 g cukraus;
50 g kvietinių miltų;
1 kiaušinis;
Miltų (kukuliukų pavoliojimui);
Saulėgrąžų aliejus (kukuliukų kepimui).

Visus ingredientus išmaišyti, kad gautųsi vientisa masė, suformuoti graikinio riešuto dydžio rutuliukus, pavolioti miltuose ir įdėti į šaldytuvą porai valandų.

Padažas: 50 g aguonų užpilti verdančiu vandeniu ir, uždengus, palikti 15 minučių, kad išbrinktų. 50 g sviesto ištirpinti, įdėti 50 g grietinės, įberti 100 g cukraus, išbrinkusias aguonas gerai išmaišyti, pakaitinti ant silpnos ugnies, bet neužvirti.

Varškės kukuliukus geriausia kepti gruzdintuvėje („fritiūrinėje“) arba keptuvėje, įkaitintame saulėgrąžų aliejuje, taip, kad gražiai iš visų pusių apskrustų. Iškepusius kukuliukus dėti ant popierinės servetėlės, kad susigertų riebalai.

Patiekti tiek karštus kukuliukus, tiek karštą padažą reikia atskirai. Kiekvienas į savo dubenėlį dedasi padažo ir didesniu šaukštu – kukuliukų.

Senovėje Klaipėdos krašte jaunimas kukuliukus turėdavo imti užsimerkę arba užsirišę akis, nes pagal kukuliukų porinį arba neporinį skaičių burdavo, kas kitais metais ves arba ištekės. Tiesa, šiuos kukuliukus valgydavo ir kitomis dienomis, ypač šventinėmis, bet tada juos patiekdavo su vyšnių kompotu: dubenėlyje patiekdavo kukuliukų, o „krūzeliuose“ (taip vadindavo didelius puodelius su rankenėle) patiekdavo šalto vyšnių kompoto.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Lap 2007, 02:16 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 25 Rgs 2007, 19:02
Pranešimai: 5234
Miestas: crawley
Pliusai: 127
Kalėdos vakar ir šiandien


Tais laikais, kai nebuvo radijo, televizoriaus ir elektros, ilgais žiemos vakarais žmonės iš anksto ruošėsi Kalėdoms. Iš balto popieriaus karpė gražias žvaigždutes ir servetėles, kurias vėliau kabino ant langų ir indaujų, pjovė gyvulius, kad mėsos ilgam pakaktų ir per šventes galėtų iki soties prisivalgyti. Per adventą mėsos nevalgydavo, o kito maisto tik tiek, kad pakaktų energijos būtiniems darbams atlikti. Dabar daug kas pasikeitė, gal todėl, kad gyvenimo tempas spartėja ir nori nenori nelieka laiko paprasčiausiai susikaupti, pabūti su savim ir pamąstyti. Su garsia Lietuvos dainininke, lietuvių liaudies papročių puoselėtoja Veronika Povilioniene kalbamės apie Kalėdas vakar ir šiandien.

Atklydusios dvaselės

,,Prieš Antrąjį pasaulinį karą žmonės nebuvo turtingi, ypač kaimo gyventojai, _ prisimena Veronika Povilionienė. _ Tad su peiliais ar šakutėmis retai kada valgydavo. O per adventą iš viso to nedarydavo, mat tikėjo, kad tuo metu į žemę atklysta protėvių dvaselės, kurios pasišildo prie ugnies ir sėdasi valgyti kartu prie stalo". Todėl ir valgydavo žmonės rankomis, kad neatsargus judesys stalo įrankiais nesužeistų artimųjų sielų. Dainininkė sako prisimenanti, kad žmonės tikėjo, jog nuo advento pradžios iki pat Kalėdų negalima buvo pyktis nei su tėvais, nei su kaimynais, nei su kokiu nors kitu į kiemą užklydusiu žmogumi. Antraip visi metai bus kupini pykčio. Ko gero, sutiksit, kad šis paprotys jau senokai primirštas.

Beprotiškas pirkimas

Likus kelioms savaitėms iki didžiųjų metų švenčių prasideda įvairios prekybininkų nuolaidos. Kiekvienoje parduotuvėje skamba tos pačios melodijos, vaikšto Kalėdų Senelis, atvykęs iš tolimosios Laplandijos, reklamos skelbia apie prasidėjusias kalėdines nuolaidas. Pasiruošimo nuotaiką užgožia pirkiniai, išpardavimai, lakstymai po parduotuves. ,,Nelieka laiko apsivalyti sielai, _ įsitikinusi Veronika Povilionienė. _ Juk ir taip per mažai dėmesio skiriame sau". Anksčiau buvo kitaip. Kalėdų Senelio nebūdavo ir dovanų šūsnio po eglute nerasdavai. O jei atklysdavo koks nors vietinis kailiniuotas senis, atnešdavo paprasčiausių skanėstų, kad apsidžiaugtų vaikai. Pasak dainininkės, eglutė į mūsų namus atėjo tik po Pirmojo pasaulinio karo. Iki tol žmonės papuošdavo paprasčiausią jos šakelę _ įstatydavo, pavyzdžiui, į gražiai iš molio nudrėbtus vazonėlius, apkaišytus raudonais obuoliukais. Kai prigijo paprotys puošti eglę, ant jos kabojo šiaudiniai rankų darbo žaisliukai, popieriniai angeliukai, gražiai išsaugoti obuoliukai.

Kalėdų stalas

Kaime dar ir dabar šeimininkės pačios ruošia maistą Kalėdų stalui, o miestuose tai daro kur kas rečiau. Juk parduotuvėje galima įsigyti visko, ir vargti nereikia. Viena vertus, mažiau nuovargio, kita vertus, ir šventinės nuotaikos mažiau. Juk bendra ruoša suartina šeimos narius. Tačiau paprotys ant Kūčių stalo patiekti dvylika patiekalų išlikęs iki šiol. Dainininkė V. Povilionienė pasakoja, kad jos vaikystėje kalėdinė ruoša buvo ypatinga. Žmonės buvo pratę namus iš pagrindų susitvarkyti du kartus per metus: prieš Kalėdas ir prieš Velykas. Taigi jų laukė didysis pusmečio darbas. Moterys, nešinos kultuvėmis, skubėdavo prie kūdrų ir ežerų, lediniame vandenyje plaudavo drabužius ir patalynę. Paskui džiovindavo ir parnešdavo namo skalbinius, kvepiančius vėju. Kepdavo pyragus, ruošdavo maistą. Kūčių vakarą, vos įsižiebus danguje pirmajai žvaigždei, šeimyna susėsdavo prie stalo. Ant jo būdavo dvylika nemėsiškų patiekalų. Svarbiausia kūčiukai (dar sližikais vadinami) ir šaltanosiai. Dar kisielius, grybai, išmirkyti džiovinti obuoliai, riešutai ar kitos gamtos gėrybės. Prieš sėdant prie šventinio stalo buvo būtina švariai nusiprausti. Vyrai apsivilkdavo baltais marškiniais, moterys pasipuošdavo nėriniais. Ant stalo būtinai būdavo padėta viena lėkštute daugiau, jeigu atklystų koks nors netikėtas svečias. Mat tą vakarą niekas negali būti vienišas. Kadangi per adventą žmonės buvo pratę badauti, per šventes prisivalgydavo iki soties. O kai pavalgydavo, ateidavo eilė burtams. Sako, Kūčių vakaro burtai būtinai išsipildo. Jaunos merginos surašydavo ,,bernų" vardus ant popieriaus lapelių ir traukdavo. Kurį išsitrauksi, tą ir gausi už vyrą. Arba atversdavo vieną iš trijų padėtų dubenėlių. Jei po juo surasdavo rožančių, vadinasi, liksi davatka visam gyvenimui, jeigu džiovintą rūtos šakelę _ niekur nedingsi, teks senmergiauti, o jeigu žiedą _ lauk piršlių. Po balta staltiese buvo paklota šieno. Kas ištraukdavo ilgiausią _ to ir gyvenimas bus laimingas bei ilgas. Žmonės dar eidavo pasiklausyti, ar gyvuliai kalba, ir nunešdavo jiems nuo stalo duo-nos. Niekada neišmesdavo po staltiese patiesto šieno. Jį surinkdavo ir sudegindavo.

Kalėdos

,,Pagal senovinius papročius per Kalėdas žmonės negalėjo dirbti jokių darbų, tik ilsėtis, _ sako V. Povilionienė. _ Aišku, krosnį kūrendavo, kad nesušaltų". Mergaitėms mamos iš vakaro stipriai supindavo kasas, kad kitą rytą nereikėtų šukuoti plaukų. Kalėdos buvo skirtos valgymui ir miegui. Kiek vėliau, kai tapo madinga gerti kavą ir arbatą, šis paprotys palaipsniui išnyko. Dabar taip pat Kalėdos puikus metas vieniems su kitais pabūti, pasikalbėti, pamatyti giminaičius. Ir, aišku, didžiulė šventė vaikams, kuriems kasmet besikartojantys ritualai, išlauktos dovanėlės, puošnios kalėdinės eglutės suteikia saugumo jausmą. Gerai, kad turime tokias šventes, kai galime ne tik pavalgyti, bet ir pabūti visi kartu. Linksmų visiems Kalėdų.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Lap 2007, 02:18 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 25 Rgs 2007, 19:02
Pranešimai: 5234
Miestas: crawley
Pliusai: 127
Kalėdos



Dabar Kalėdos retai kada apsieina be šventiškai išpuoštos eglės.Kalėdos arba Šventos Kalėdos – senas šaknis turinti žiemos saulėgrįžos, saulės sugrįžimo šventė. Europoje paplitus krikščionybei, senosios tradicijos susipynė su naujomis, Kalėdas imta minėti kaip Jėzaus gimimo šventę. Kalėdos švenčiamos gruodžio 25 dieną. Šiuolaikiniame pasaulyje Kalėdos tapo ekonomiškai itin svarbia švente, susieta su dovanų pirkimu ir dovanojimu, Kalėdų Seneliu ir pan. Su Kalėdomis susijusios ir įvairios vietinės bei regioninės tradicijos, kurios gerokai skiriasi nepaisant didelio amerikietiškų ir britų Kalėdų tradicijų išpopuliarinimo literatūroje, televizijoje ir kitose žiniasklaidos priemonėse.

Krikščioniškosios Kalėdos

„Piemenėlių susižavėjimas“ Agnolo Bronzino pvs.Kristaus gimimo istorija daugiausia remiasi Mato ir Luko evangelijomis. Pagal šias evangelijas Kristų pagimdė mergelė Marija Betliejuje, kur ji su savo vyru Juozapu buvo laikinai apsistoję. Pasekėjų manymu, Kristaus gimimas – tai išsipildžiusios judaizmo pranašystės apie mesiją (pranašą). Ankstyvieji krikščionys švęsdavo vėlesnę Trijų Karalių dieną, o gimimo datą pradėta nustatinėti tik po kelių šimtmečių. Dabar laikoma, kad Jėzus gimė gruodžio 25 dieną, nors dėl tikslios gimimo datos nėra vieningos nuomonės.


Tradicijos Lietuvoje
Per Kalėdas būdavo keliamasi anksti, nudengiamas Kūčių stalas, žiūrima, ar neapsilankė vėlės. Nuo stalo nuimtą šieną dalindavo gyvuliams.

Tradicinis Kalėdų valgis buvo šerniena arba kiauliena. Prieš Kalėdas neretai skersdavo kiaulę ir atlikdavo skerstuvių apeigas. Paskerstos kiaulės galvą papuošdavo žalumynais. Kiaulienos valgymas bei aukojimas buvo magiška priemonė padidinti žemės derlingumui.

Pirmą Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo, nieko nedirbdavo, užsiimdavo būrimais. Šaltos Kalėdos reiškė vėlyvą pavasarį, saulėta diena – derlingus metus.

Svarbią reikšmę turėjo linkėjimai bei sveikinimai. Apeiginius linkėjimus atlikinėjo žyniai, persirengėliai. Vėliau šis paprotys išliko kaip vaikščiojimas persirengus Kalėdų seniu arba Kalėda, gero derliaus linkėjimas. P.Dundulienė mano, kad Kalėdų senis vaizduodavo sudievintą prosenį arba žynį kalėdotoją, kuris užkalbinėdavo būsimą derlių, aukodavo namų dievams, vaizduodavo būsimąją magišką sėją. Vėliau kalėdojimo apeigas pradėjo atlikinėti patys valstiečiai, lankydami vieni kitus, persirengę gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis. Ypač svarbų vaidmenį vaidino persirenginėjimas ožiais ir jaučiais, kurie simbolizavo vaisingumą ir derlingumą. Kalėdojimas prasidėdavo per Kalėdas ir trukdavo iki Trijų karalių.

Kadangi manyta, jog per Kalėdas namuose renkasi vėlės, kartais kaip avys ar žalčiai, buvo atliekamos apeigos su avimis ir žalčiais.

Kalėdų dainoms būdingi priedainiai „leliu kalėda“, „leliumai“, „alelium kalėda“, „aladumai ladum“. Dainose garbinama sugrįžtanti saulė. Šias dainas katalikų dvasininkija draudė giedoti. Sugrįžtanti saulė giesmėse vaizduojama moterimi su perlų vainiku ir kitaip. Dažnas žydinčio medžio motyvas, simbolizuojantis pasaulio medį, taip pat besiartinantį pavasarį. Neretai minimas devyniaragis elnias, garbintas kaip žiemos nugalėtojas, atgimstančio pavasario simbolis. Saulė vaizduojama žydinti, besidabinanti, besimainanti.

Per Kalėdas namai buvo puošiami eglės šakomis. Neaišku, ar buvo puošiamos pačios šakos.

Laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių buvo vadinamas tarpušvenčiais, tarpkalėdžiais ir pan., o tų dienų vakarais žmonės nieko nedirbo, bijodami antgamtinių esybių, dvasių.





Etimologija
Lietuvių kalba senasis šventės pavadinimas išliko pavadinti ir krikščioniškai šventei. Žodžio etimologija nėra visai aiški. Ji siejama su kolo – ratu, savo ruožtu susijusiu su soliarine mitologija. Kitų žodis koliada skirstomas į kolo – ratą ir Ladą, deivę. Treti žodį kildina iš lot. calendae 'pirmos mėnesio dienos', kuris galbūt susijęs su lot. calare.Tai gali būti skolinys iš baltarusų koljadá, panašiai kaip žinomas iš Latgalijos žodis kalada 'išmalda; „plotkelė“ Kalėdos metu'. (Lietuvoje plotkelė labiau žinoma kaip kalėdaitis) Taip pat lenkų kolęda.

Kitose kalbose krikščioniškos ir nekrikščioniškos Kalėdos gali būti ryškiau atskirtos. Anglų kalbos Christmas kilęs iš senosios anglų kalbos Cristes mæsse – „Kristaus mišios“. Kitas Kalėdų metui pavadinti vartojamas terminas Yule (arba Yuletide) yra susijęs su senosiomis germanų tradicijomis.





Ištakos
Saulės sugrįžimo šventės sparčiai formavosi atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei. Saulės sugrįžtant būdavo pradedama laukti lapkričio gale, o gruodžio pabaigoje, Saulei „apsigręžus“ – t.y. įvykus solsticijai, atliekamos apeigos, trukdavusios porą savaičių. Laukimo laiką krikščionybė sutapatino su adventu. Gruodžio 25 d. nuo seno laikyta saulės arba saulės dievo atgimimo diena. Toks dievas egiptiečiams buvo Oziris, babiloniečiams – Tamuzas, iraniečiams – Mitra ir kt. Mitros gimimo diena buvo išpopuliarėjusi Romos imperijoje, vėliau įsigalėjusi krikščionybė nuo III-IV a. šiuo metu pradėjo švęsti Kristaus gimimą.





Kalėdos šiandien
Dabar Kalėdos švenčiamos beveik visame pasaulyje, dažnai suliejant vietines ir jau globaliosios kultūros dalimi tapusias tradicijas. Visur atsiranda tokių elementų kaip Kalėdų Senelis, saldumynai, įvairūs žaisliukai, blizgučiais puoštos eglutės, dovanėlės. Miestai puošiami mirgančiomis lemputėmis, prekybininkai kasmet vis anksčiau ima siūlyti šventines nuolaidas. Dovanų pirkimas neretai tampa galvasopiu: nenuostabu, kad Kalėdos sukelia didelį stresą. Paštas dirba lėčiau nei paprastai, nes nespėja išnešioti gausybės kalėdinių atvirukų. Viešosiose vietose visame pasaulyje skamba tos pačios melodijos: „Jingle Bells“, „I wish you a merry Christmas“ ir kt. Neretai prabylama apie tai, kad Kalėdos praranda šventės kaip „švento laiko“ prasmę: jos vis labiau sukomercinamos, tampa prievole


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Lap 2007, 02:20 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 25 Rgs 2007, 19:02
Pranešimai: 5234
Miestas: crawley
Pliusai: 127
KALEDOS



Gruodžio 25–26 d. švenčiama viena iš linksmiausių ir šviesiausių metuose švenčių – Kalėdos. Tomis dienomis daugelyje pasaulio tautų žmonės mini Jėzaus Kristaus gimimą. Pačiais seniausiais laikais Kalėdos buvo švenčiamos kaip Saulės sugrįžimo šventė. Tą dieną švęsdavo ir Naujuosius metus.

Kalėdų pavadinimas yra kilęs iš lotyniškojo calendae. Calendarium reiškė skolų knygą – senojoje Romoje skolų procentai buvo mokami kiekvieno mėnesio pirmąją dieną. Calendae reikškė tą pirmąją dieną, o Festum Calendarum (gruodžio 24 d.) – Naujuosius metus. Ilgainiui Calendae arba Kalenda imta vadinti pirmoji Naujųjų metų diena. Vėliau kai kuriose slavų kalbose šiuo žodžiu pavadinta Kristaus gimimo diena. Manoma, kad lietuviai Kalėdų pavadinimą gavo iš slavų.

Kalėdos švenčiamos dvi dienas. Seniau švęsdavo ilgiau – 3 ir daugiau dienų. Įprasta Kalėdų vaišes ruošti iš vakaro, kartu su Kūčių vaišėmis, nes manoma, kad per Kalėdas negalima jokių darbų daryti.

Naktį, po Kūčių vakarienės, nuo seno buvo įprasta budėti prie gimusio Kristaus prakartėlės, o iš ryto skubama į Bernelių mišias. Pirmoji Kalėdų diena švenčiama ramiai, namuose. Grįžus iš bažnyčios sėdama prie stalo, sočiai pusryčiaujama. Kaime seniau anksti rytą nuo stalo nuimdavo nuo Kūčių stalo šieną, išnešdavo gyvuliams. Jeigu iš šieno pribirdavo daug sėklelių, tai reikšdavo, kad ateinančių metų derlius bus labai geras. Pirmąją Kalėdų dieną būtina daug ir sočiai valgyti. Sotus pavalgymas – gero derliaus ir šeimos sveikatos ateinančiais metais sąlyga.

Kalėdų stalas – gausus vaišių. Valgoma tai, kas lieka nuo Kūčių stalo, taip pat sūrio, medaus, obuolių, riešutų, namuose kepto pyrago. Būtinas Kalėdų valgis – kiauliena. Patiekdavo virtą kiaulės galvą, šaltienos, kumpio, dešros, netgi keptą paršelį. Žemaitijoje virdavo šiupinį su kiaulės uodega. Mėgstamas Kalėdų valgis – troškinti kopūstai su kiauliena ir karštomis bulvėmis. Gerdavo alų, naminę girą.

Antroji Kalėdų diena – Šv. Stepono diena; bažnyčiose šventindavo avižas. Tai svečiavimosi ir jaunimo diena. Antrąja Kalėdų dieną įprasta išeiti iš namų, aplankyti kaimynus, gimines. Seniau po kaimus vaikščiodavo vadinamieji „kalėdotojai“ – jaunimo grupės, kurios aplankydavo visas kaimo sodybas, linkėdavo gero derliaus, sveikindavo šeimininkus, giedodavo kalėdines giesmes, barstydavo grūdus. Grūdų barstymas reiškė naikinimą to, kas jau sena, ir naujo gimimą. Už linkėjimus jiems atsilygindavo vaišėmis, dovanomis. „Kalėdotojai“, kaip laimės nešėjai, stengdavosi aplankyti kiekvieną trobą, nes buvo manoma, kad tik taip galima apsisaugoti nuo nelaimių ateinančiais metais.

Kalėdų senelis nėra labai senas lietuvių papročiuose. Jo funkcijos seniau skyrėsi nuo dabartinio senelio, dalijančio dovanas, o buvo beveik tokios pat kaip „kalėdotojų“. Aukštaičiams Kalėdų senelis žinomas nuo XIX a. „Kalėda“ apsirėdydavo kaip kaimo kerdžius ar seneliukas – baltais kailiniais ilgais batais, didele linine barzda, rankose turėdavo lazdą. Jis susikviesdavo kaimo vaikus ir su jais vaikščiodavo po sodybas, lankydavo mažiukus vaikelius, nemokančius dar vaikščioti. Įėję į kiemą ar trobą pagiedodavo giesmių, paskui nusitvėrę namų ruošos įnagius pagrodavo. Už tai buvo pavaišinami riešutais. Kitur senelis vaikščiodavo po trobas ir barstydavo grūdus, linkėdavo gero ir dalindavo vaikams riestainius, pyragėlius, žaisdavo su jais ratelius, žaidimus.

Kalėdų senelis iš pradžių retai vaikams pasirodydavo su dovanomis. Paprastai vaikai užmigdavo jo nesulaukę, o rytą jau rasdavo dovanėles – riešutų, obuolių, pyragaičių, saldainių. Vėliau motinos vaikams pradėjo dovanoti megztas kojines, pirštines, juostas, nupirkdavo batelius, skarytes, žaisliukų (molinių švilpukų, avinėlių). Kalėdines dovanėles iš pradžių dėdavo po egle, prie lovytės, pakišdavo po pagalve, į kojinę. Vėlesniais laikais dovanėles reikėdavo užsitarnauti – padainuoti dainelę, padeklamuoti eilėraštuką, sukalbėti maldelę. Vėliau dovanomis pradėjo keistis ir suaugusieji.



Paprastai Kalėdų senelis pasirodydavo antrąją Kalėdų dieną, kai prasidėdavo linksmybės, bet kartais ateidavo ir pirmąją. Vėlesniais laikais pirmąją Kalėdų dieną žmonės ir iš namų daugiau judėdavo, lankydavo artimuosius, kaimynus, tačiau niekad nepamiršdavo, kad tai Jėzaus Gimimo šventė. Dažnai kaimynai susirinkdavo į didesnio ūkininko trobą, giedodavo kalėdines ir kitas šventas giesmes, bendrai pasimelsdavo, o tik tada pasirodydavo muzikantai ir prasidėdavo šokiai. Pirmieji pradėdavo šokti šeimininkai, paskui visi kiti.

Kalėdų laikotarpis trunka iki Trijų Karalių. Visi to laikotarpio vakarai vadinami šventvakariais. Tai gera proga pasisvečiuoti, pasivaišinti, pasilinksminti, nes nereikia dirbti sunkių darbų – per daug šventa. Eglutė namuose stovėdavo irgi iki Trijų Karalių.

Kalėdos kaip ir Kūčios turi magišką prasmę, jos gali nulemti ateinančių metų laimę, derlių, šeimyninę gerovę. Per Kalėdas taip pat spėdavo ateinančių metų orą: jei Kalėdos baltos – tai Velykos žalios, jei be sniego – tai per Velykas tikrai snigs. Jai Kalėdų pirmoji diena graži, saulėta – visi metai bus geri. Jei per Kalėdas miške medžiai apšarmoję, bet šiaip jau lauke nelabai šąla - vasara bus lietinga, galima tikėtis stiprių perkūnijų.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Lap 2007, 09:41 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 20 Bal 2007, 15:16
Pranešimai: 4578
Miestas: Šiauliai
Pliusai: 94
Oi kaip laukiu baltu KAledu.... :roll:

_________________
www.vitosrankdarbiai.lt


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Lap 2007, 11:50 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas

Užsiregistravo: 26 Rgp 2007, 18:57
Pranešimai: 2016
Pliusai: 1
Aš dar labiau. :lol: :lol: :lol:
Paveikslėlis


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Lap 2007, 13:19 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 26 Spa 2007, 12:10
Pranešimai: 5310
Miestas: Klaipėda
Pliusai: 80
Duziki, i kieno biblioteka isisukai? :wink:


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Lap 2007, 14:09 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 25 Rgs 2007, 19:02
Pranešimai: 5234
Miestas: crawley
Pliusai: 127
:merg2:


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 19 Lap 2007, 12:14 
Atsijungęs
Site Admin
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 03 Vas 2007, 12:54
Pranešimai: 35795
Miestas: Aukštaitijoje
Pliusai: 794
ar lauksi,ar nelauksi,jos vistiek ateis :roll:
Kaip toi dainoj...
...naujieji vel atejo,nieko neispeje... :wink:

_________________
Paveikslėlis http://girl-rest.org.ua/?upd


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 19 Lap 2007, 13:40 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 26 Spa 2007, 12:10
Pranešimai: 5310
Miestas: Klaipėda
Pliusai: 80
Paveikslėlis Niekur nedingsi jau :!:


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 19 Lap 2007, 19:52 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 25 Rgs 2007, 19:02
Pranešimai: 5234
Miestas: crawley
Pliusai: 127
taip merginos :lol:


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 29 Lap 2007, 11:58 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 17 Sau 2007, 12:51
Pranešimai: 2805
Pliusai: 389
Idėjos kalėdoms


Prikabinti failai:
3.JPG
3.JPG [ 40.62 KiB | Peržiūrėta 6061 kartus(ų) ]
2.JPG
2.JPG [ 42.83 KiB | Peržiūrėta 6061 kartus(ų) ]
1.JPG
1.JPG [ 45.82 KiB | Peržiūrėta 6061 kartus(ų) ]
Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 29 Lap 2007, 12:00 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 17 Sau 2007, 12:51
Pranešimai: 2805
Pliusai: 389
:roll:


Prikabinti failai:
6.JPG
6.JPG [ 49.29 KiB | Peržiūrėta 6060 kartus(ų) ]
5.JPG
5.JPG [ 40.27 KiB | Peržiūrėta 6060 kartus(ų) ]
4.jpg
4.jpg [ 46.22 KiB | Peržiūrėta 6059 kartus(ų) ]
Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 29 Lap 2007, 12:01 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 17 Sau 2007, 12:51
Pranešimai: 2805
Pliusai: 389
gražu ar ne


Prikabinti failai:
10.jpg
10.jpg [ 24.65 KiB | Peržiūrėta 6057 kartus(ų) ]
9.jpg
9.jpg [ 24.65 KiB | Peržiūrėta 6057 kartus(ų) ]
8.jpg
8.jpg [ 15.63 KiB | Peržiūrėta 6057 kartus(ų) ]
7.JPG
7.JPG [ 38.26 KiB | Peržiūrėta 6057 kartus(ų) ]
Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 29 Lap 2007, 12:05 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 14 Rgp 2007, 15:41
Pranešimai: 4445
Miestas: Kaunas
Pliusai: 25
nu kokios grozybes..... :cook1:


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 29 Lap 2007, 12:06 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 26 Spa 2007, 12:10
Pranešimai: 5310
Miestas: Klaipėda
Pliusai: 80
man idomu kaip ta antra padare? :shock:


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 29 Lap 2007, 12:09 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 17 Sau 2007, 12:51
Pranešimai: 2805
Pliusai: 389
Jacinta rašė:
man idomu kaip ta antra padare? :shock:



kad ten lyg ir aišku, o viduj kažkoks paštetas


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 29 Lap 2007, 12:13 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 14 Rgp 2007, 15:41
Pranešimai: 4445
Miestas: Kaunas
Pliusai: 25
ogi traukem lapelius su vardais savaitgali su seima...tai istraukia mama...beveik sugalvojau ka nupirksiu....ogi keksiuku formele !! :D
ech...kokia laime, kad sove tokia mintis (aisku cia forumo :geles: deka )....toks rupestis atkrito :D


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 29 Lap 2007, 12:18 
Atsijungęs
Site Admin
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 03 Vas 2007, 12:54
Pranešimai: 35795
Miestas: Aukštaitijoje
Pliusai: 794
janrri,o nera parodyta,kaip tos pintineles daromos :roll: :!:

_________________
Paveikslėlis http://girl-rest.org.ua/?upd


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 29 Lap 2007, 12:21 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 17 Sau 2007, 12:51
Pranešimai: 2805
Pliusai: 389
Tutsi rašė:
janrri,o nera parodyta,kaip tos pintineles daromos :roll: :!:


Gaila, bet ne.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 29 Lap 2007, 12:23 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 28 Geg 2007, 08:46
Pranešimai: 11071
Miestas: Kaunas
Pliusai: 689
Kaip vienam puslapį mačiau, tai pina kaip ir tikras pintines, tik iš tešlos. Tai pasieiškot reikia kaip paprastą nupinti ir galima tokią padaryti


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 29 Lap 2007, 12:23 
Atsijungęs
Virtuozas
Virtuozas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 17 Sau 2007, 12:51
Pranešimai: 2805
Pliusai: 389
Tarp kitko pirmam paveikslėlį daryta keksiukų formose


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 29 Lap 2007, 12:33 
Atsijungęs
Gurmanas
Gurmanas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 28 Rgp 2007, 23:06
Pranešimai: 1925
Miestas: Vilnius
Pliusai: 52
Tutsi rašė:
janrri,o nera parodyta,kaip tos pintineles daromos :roll: :!:

Kitam forume skaičiau, kad imamas dubenėlis, apvyniojama kepimo popieriumi, jis sutvirtinamas virvute. Ant viršaus pinama pintinė ir kepama.
Tešlą buvo naudota mielinė, tik miltų dėta daugiau :wink:


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 123 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2, 3, 4, 5  Kitas

Reklama




Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju; skaitliukai

Oficialus puslapio www.priestalo.lt forumas

Powered by phpBB © 2008

Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007
phpBB SEO