Atrodo tokios temos dar nebuvo??
Radau apie peilius nuorodike idedu:
PEILIU IVAIROVE
http://www.ikirov.ru/article_id_281_mid_4.htm

Cia peiliai ,reikalingi ,darzoviu drozinejimui,deja,vel rusu kalba...
http://www.karving.ru/allabout

PEILIAI SURIAMS

DARZOVEMS

DUONAI

MESAI - KUMPIUI

ZUVIAI

o as laikau menu,tai,kad vienu ar dviem peiliais galima viska padaryti

Ir man tai menas. As tai 2 peilias moku tik kapoti, o ne pjaustyti.

as namuose turiu ju gal 15,bet pagrinde naudojuosi 2-3

Tas pats variantas ir pas mane

prie kokio pripranti,su juo visokius vykruntasus gali padaryti

kiek receptuku cia

Pasirodo ir Lietuvoj visokiu irankiu gali gauti
http://www.arevitosiranga.lt/?cat=produ ... up=3&id=13

Kažko nelabai įdomu man į tuos peilius žiūrėt.
Radau labai gražią istoriją, gal ir jums patiks

Kodėl mes valgome šakute?:

Gyveno kartą princesė. Ne, ne pasakų. Ji atvyko į Europą iš Bizantijos, arba, kaip tuomet sakydavo, iš Rytų. Ir ištekėjo už Venecijos dožo. Atkreipsime dėmesį, kad ši istorija nutiko Venecijoje XIII amžiuje. Tačiau šeimos ramybei ir santaikai grėsė rimtas pavojus. Valgydama jaunoji dama nenorėjo imti maisto rankomis lyg kokia alkana prasčiokė. Ji visada nešiojosi keistą pavojingą instrumentą, kuriuo smeigdavo maistą ir nešdavo prie burnos, keldama pavojų savo ir aplinkinių sveikatai. Paskui siaubą keliantį įrankį suspausdavo abiem lūpomis, įtraukdama jomis maisto kąsnelį į burną. Jį sukramčiusi ir prarijusi, savo veiksmus ji kartojo iš naujo. Ką tai reiškė, niekas nesuprato. Juk kiekvienas normalus ir protingas žmogus turėjo peilį kepsniui supjaustyti ir šaukštą sriubai.

Žinoma, jūs seniai atspėjote, kad princesė naudojosi šakute. Ko tik nedarė jos vyras, norėdamas pakeisti tą įprotį, bet veltui. Tik arkivyskupas ją nuoširdžiai įtikino, kad toks elgesys prieštarauja prigimčiai ir yra antikrikščioniškas. Ir ponia ėmė valgyti kaip visi, t. y. imti maistą rankomis.
Beje, tuometiniai elgesio prie stalo būdai nebuvo labai nepadorūs. Ir šiais laikais Indijos kaimuose gali nutikti taip, kad jums paduos nuostabiai kvepiantį pagrindinį patiekalą, o šalia lėkštėje bus kažkas panašaus į blynus. Tie blynai plėšomi į dalis ir jais imami pagrindinio patiekalo gabalėliai. Viskas daroma rankomis ir atrodo ne mažiau estetiškai negu mūsų europinis valgymo būdas.
Šakutė atvežta iš Italijos. Pirmas bandymas ją atvežti iš Italijos nebuvo labai sėkmingas. Italija vėl atliko savo vaidmenį. Kotryna Mediči, keturiolikmetė mergaitė, atvykusi į Paryžių, kad ištekėtų už būsimo Prancūzijos karaliaus, atvežė į savo naująją tėvynę pirmą šakutę. Savo „prigimčiai prieštaraujantį" įprotį jai pavyko pateikti kaip gero tono išraišką. Be to, ji taip sėkmingai diegė mėgstamą delikatesą - špinatus, kad ir šiandien visuose valgiaraščiuose galima rasti patiekalo pavadinimą „Florentiški špinatai". Nuo tos epochos prancūziška virtuvė tampa pavyzdine Europoje.
Kotrynai to, deja, neužteko. 1572 metais, Baltramiejaus naktį, ji organizavo Paryžiuje vadinamąsias kruvinas vestuves. Tuomet tik sostinėje buvo išžudyta mažiausiai 3000 prancūzų protestantų. Jeigu ji, trijų karalių motina, būtų mirusi net ir bevaikė ir, svarbiausia, nesurengusi tų nelemtų „vestuvių", bet palikusi ateinančioms kartoms tik šakutę ir špinatų patiekalus, argi mes, palikuonys, neprisimintume jos švelniau?

Indų spalva – geros savijautos magija
Ne paslaptis, kad stalo serviravimas veikia už jo sėdinčių žmonių nuotaiką, jausmus ir netgi sveikatą. O viena svarbiausių detalių atitinkamai nuotaikai ir atmosferai formuoti – indų spalva.
Pagrindinė taisyklė dengiant stalą – išlaikyti spalvų balansą, padėti tokius indus, kurie geriausiai atspindėtų namų šilumą ir jaukumą, o už stalo susėdusiesiems garantuotų gerą nuotaiką ir puikią savijautą.
Taigi kokią indų spalvą pasirinkti? Balti, raudoni, mėlyni? O gal žydri ar žali?
Specialistai rekomenduoja vienu iš pagrindinių kriterijų pasirenkant indų spalvą laikyti metų laiką. Jį atitinkanti stalo serviruotė harmoningai derės su aplinka ir susirinkusiųjų nuotaika.

Vasara
Šiuo metų laiku pražysta ne tik gėlės, bet ir emocijos bei jausmai, įsižiebia aistra. Taigi raudoni indai derės labiau nei bet kuriuo kitu metu. Taip pat harmoningai su aplinka derės rožiniai, žydri stalo tonai – jie nuteiks žaismingai ir romantiškai.

Ruduo
Seniau tai buvo derliaus nuėmimo metas. Dabar šį metų laiką galima pavadinti rezultatų skaičiavimo etapu. Taigi stalui geriausiai tiks mėlyni ir tamsiai raudoni indai – sakoma, kad būtent šios spalvos atspindi išmintį ir patirtį.

Žiema
Žiema – tai sąstingis, kurį reikia išgyventi į pagalbą pasitelkus sukauptos energijos atsargas. Spalvų terapijos specialistai tikina, jog energiją geriausiai kaupia tamsūs atspalviai. Tad tamsių spalvų indais padengtas stalas leis be reikalo neiššvaistyti jausmų ir emocijų.

Pavasaris
Prabudimo ir gyvybės, naujos pradžios metas. Be abejo, jį geriausiai atspindi šviesiai žali ir geltoni tonai. Tegul jūsų stalas pažadina ir naujam gyvenimui prikelia jūsų geriausius jausmus!

Formos stebuklai
Itin reikšminga ne tik indų spalva, bet ir jų forma. Apvalūs indai geriau koncentruoja savyje energiją ir apsaugo maistą nuo negatyvių srovių įtakos. O kvadratiniai indai iš jų valgantiesiems suteikia ryžto ir griežtumo. Beje, žinovai nerekomenduoja valgyti iš indų aštriais kampais – jie tinka nebent tuo atveju, jei su savo svečiais ketinate iš širdies pasipykti, jei pageidaujate užstalės intrigų ir ginčų. Sakoma, jog tokie indai priverčia žmones „atleisti vadeles“ ne blogiau, nei taurelė ko nors stipresnio.

Kažkada skaičiau, kad norint sulielnėti reikia valgyti iš tamsių lėkščių : muša apetitą

man kaip tik skaniau is juodos lekstes nei is baltos

o jei ta juoda dar ir keturkampe, tai isvis liux

greitai mes cia paneigsim visas teorijas

Samtis iš istorijos puodo

Dvidantės šakutės, išpopuliarėjusios VII amžiuje, tapo neatsiejama rytų valdovo stalo serviravimo dalimi, o XI amžiuje jas perėmė ir Italai. O 1533 metais Marijos Mediči ir Prancūzijaus karaliaus Anri II vestuvių puota labai paspartino šių įrankių prigijimą ir Prancūzijoje.
Žinoma, peiliai atsirado anksčiau. Čia galbūt kartojasi Ievos ir Adomo atsiradimo teorija „ kuris pirmiau“. Jeigu galvotume, kad ji – tai šakutė, o jis – tai peilis. Bet iš tiesų, Viduramžiais peilius nešiojosi kiekvienas – asmeninius. Dėl to stalo serviruotei jie nebuvo reikalingi. Anot legendos, šiai asmeninių peilių užstalės tradicijai galą padarė kardinolas Rišeljė, išleidęs įsakymą serviruoti stalus ir šakutėmis, ir peiliais.
O šaukštų atsiradimo istorijoje pirmą žingsnį žengė romėnai pirmame mūsų eros amžiuje. Ligula – negilus ovalus puodelis su rankenėle – tarnavo jiems valgant sriubas ar tirštą maistą.

Dabarties įrankių pinklėse

Ir štai, praėjus nutekėjus nemažai laiko nuo pirmųjų įrankių atsiradimo, mes jau painiojamės jų daugybėje, gražiai išdėliotoje aplink lėkštę per šventinius pietus. Citrininiai, dalelių apdorojimui skirti, dvišakiai, valgyti silkę, karštų užkandžių ir žuvies patiekalų įrankiai – šakutės, šaukštai, peiliai – tai ne tik būtinybė, bet ir etiketo bei meno šedevrai.
Elegantiški ir rafinuoti stalo įrankiai – bet kokio stalo puošmena. Net jeigu nepaisytume visų etiketo normų, reikia prisiminti vieną pagrindinę taisyklę – kiekvienas įrankis turi būti savo vietoje. O ant stalo turi gulėti dviejų tipų įrankiai: pagrindiniai, kuriais naudojamės valgydami patiekalą, ir pagalbiniai, kuriais naudojamės perkeldami maistą iš vienos lėkštės į kitą, pavyzdžiui, iš bendros salotinės – į savo lėkštę.
Pagrindiniams įrankiams priklauso užkandiniai, žuvies, vaisių ar desertiniai stalo įrankiai:
• Užkandinis peilis ar šakutė turi būti prie šaltų ir kai kurių karštų užkandžių – pavyzdžiui, prie keptos veršienos, kiaušinienės ar blynelių. Tokio peilio ilgis maždaug atitinka lėkštės skersmenį.
• Žuvies patiekalams skirtas peilis yra bukas, šiek tiek primenantis lopetėlę.O šakutės dantys trumpi.
• Desertiniai peiliai, šakutės ar šaukštai – saldžių patiekalų serviravimo atributai. Desertinio peilio ilgis maždaug turi atitikti lėkštės, kurioje patiekiamas desertas skersmenį. Šaukštelis šiek tiek trumpesnis. Desertinio peilio galiukas, priešingai nei skirto užkandžiams, yra užaštrintas, o desertinė šakutė turi tris dantukus. Desertinis peilis ir šakutė dažnai pateikiami prie saldžių pyragų, obuolių pudingo, o desertinis šaukštelis – šalia saldžių patiekalų, kurių nereikia pjaustyti į dalis.
• Įrankiai, skirti vaisiams valgyti, skiriasi nuo desertinių savo dydžiu – jie yra šiek tiek mažesni.
Pagalbiniai stalo įrankiai stebina savo įvairove. Patys paprasčiausi ir dažniausiai naudojami – peilis, skirtas sviestui tepti ir įvairiausios lopetėlės. Yra ir originalesnių, kaip pavyzdžiui, specialios žirklės karpyti vynuoges.
• Peilis, skirtas tepti sviestą yra užapvalintos formos ir dažniausiai būna padėtas ant lėkštės su pyragėliais krašto.
• Primenantį pjautuvo formą, lenktą peilį-šakutę su dantukais viršuje reikia naudoti sūriui, pateikiamam gabalu, pjaustyti ir dėlioti.
• Peilis – pjūklelis nepakeičiamas pjaustant citrinas.
• Citrininė šakutė – su dviem aštriais dantukais – gelbėja dėliojant citrinos riekeles.
• Austrių, midijų ar šaltų žuvies užkandžių šakutė padaryta taip, kad vienas iš trijų dantukų padėtų atskirti minkštimą nuo kriauklės.
• Salotų šaukštas skiriasi nuo paprasto tuo, kad yra gerokai didesnis ir dažnai jo galas išsišakoja į tris dantukus.
• Žnyplės konditerijos gaminiams – pats geriausias pagalbininkas, perkeliant skanėstus iš vienos lėkštės į kitą.
• Su vynuogių žirklėmis lengviau atskirti vynuoges nuo šakelės.
• Tiesi lopetėlė skirta perkelti mėsos ir daržovių patiekalus, figūrinė lopetėlė su įpjovomis – žuvies, o kvadratinė lopetėlė – konditerijos gaminius iš vienos lėkštės į kitą.
Žinoma, sunku būtų mėgautis maistu, jeigu visą laiką atsargiai dirsčiotume, kas, ką su kuriuo įrankiu valgo. Lengviausias būdas atsipalaiduoti prie stalo – žinoti vieną pagrindinę taisyklę – stalo įrankiai būna išdėlioti pagal patiekiamų patiekalų eiliškumą. Svarbiausia pradėti naudotis nuo tų įrankių, kurie yra toliausiai nuo lėkštės.