Užsiregistravo: 21 Lap 2006, 00:40 Pranešimai: 1090 Miestas: Barselona Pliusai: 3
Cia vieno piesinio fragmentai, nes kitu budu negalejau sumazinti, kad butu iskaitoma. Jei ka domina visas piesinys (jis su visu avienos gabalu, rodyklemis nurodyta, kur kos gabaliukas yra), parasykite man savo e-mai'o adresiuka, ir as nusiusiu
Užsiregistravo: 22 Spa 2006, 13:31 Pranešimai: 16674 Miestas: Kėdainių raj. Pliusai: 689
Ėriena – pamirštas lietuvių valgis
Ėriena laikoma viena sveikiausių mėsų. Žurnalo „Geras skonis“ archyvo
Ėriukų mėsa Lietuvoje dabar išgyvena Renesansą – liaudis prisimena tai, kas buvo užmiršta. Tarpukario Lietuvoje ūkininkai augino bemaž 1,5 milijono veislinių avių, tad ėrienos netrūko. Ėriena nebuvo tik elito valgis, net ir paprasti žmonės patiekalais iš ėrienos pasipuošdavo stalus. Mums belieka tik sekti savo senelių takais ir progai pasitaikius paskanauti riešutais kvepiančios mėsos...
Ėriukas – kas tai?
Lietuvių kalbos žodyne rasime tokį apibrėžimą: „Ėriukas – avių jauniklis“. Išsamiau: ėriukas priklauso žinduolių klasei, porakanopių būriui, atrajotojų pobūriui, dykaragių šeimai. Pasaulyje nusistovėjęs klasifikacijos modelis, tačiau jo aklai taikyti negalima, kadangi kiekviena rūšis turi savų ypatybių. Pravartu žinoti kelias ėrienos kategorijas.
Pirmoji – pati švelniausia, skaniausia ir vertingiausia „pieninių ėriukų“ mėsa, t. y. ne vyresnių kaip dviejų mėnesių ir besimaitinančių vien motinos pienu. Tokia mėsa balta, labai sultinga, lengvo, švelnaus skonio su riešutų prieskoniu. Grynasis tokių ėriukų svoris dažniausiai neviršija 14 kg.
Antrajai kategorijai priskiriamas lengvasis ėriukas – 4–6 mėn. amžiaus. Juos šiltose uždarose avidėse maitina grūdais, žole ir natūraliu šienu. Į lauką ėriukai neišleidžiami, nes norima, kad jie tinginiaudami priaugtų svorio ir nesusirgtų. Grynasis svoris – 20 kg. Mėsa šviesiai rausva, subtilaus, rafinuoto, šiek tiek ryškesnio skonio.
Trečia kategorija – vadinamieji „pilkieji“, 6–8 mėn. amžiaus ėriukai. Grynasis svoris – iki 30 kg. Nors jų mėsa švelnaus skonio, bet ji jau daug riebesnė, su avienos prieskoniu.
Užsiregistravo: 22 Spa 2006, 13:31 Pranešimai: 16674 Miestas: Kėdainių raj. Pliusai: 689
Maistinės ypatybės
Ėriena laikoma viena sveikiausių mėsų, nes joje yra beveik tris kartus mažiau cholesterolio – 29 mg/proc., kai jautienoje jo – 75 mg/proc., o kiaulienoje – 74,5–126 mg/proc. Tai itin svarbu širdies kraujagyslių negalavimų turintiems žmonėms. Be to, ėrienoje daugiau geležies ir kitų naudingų medžiagų. Ypač paklausi neriebi, 5–8 mėn. amžiaus ėriukų mėsa. Joje daugiau nepakeičiamų amino rūgščių, o mėsos skonis geresnis.
Baltymų ėrienoje tiek pat, kiek kiaulienoje ar jautienoje. Be to, ėrienoje yra daugiau kalio, fosforo ir geležies.Mėsos kokybė priklauso nuo to, kurioje vietoje kaupiasi riebalai. Ėriukams augant iš pradžių riebalai kaupiasi ant jų vidaus organų (inkstų, žarnų), vėliau – tarp raumenų ir po oda, o baigiant augti – raumenyse. Riebalai, įsiterpę tarp mėsos plokštelių, pagerina mėsos skonį, struktūrą ir maistingumą, daro ją marmurišką. Vieta, kur kaupiasi riebalai, priklauso nuo ėriukų veislės, amžiaus, lyties ir įmitimo.
Svarbiausia, kad ėrienoje nėra adrenalino. Sunku paaiškinti, kas dedasi ėriukų galvose – jie nebijo žūti ir skerdykloje, skirtingai nei kiaulės ar jaučiai, nepatiria milžiniško streso. Turbūt šis faktas lėmė, kad ėriukai nuo neatmenamų laikų buvo būtinas religinių apeigų atributas, tapęs aukos simboliu.
Užsiregistravo: 22 Spa 2006, 13:31 Pranešimai: 16674 Miestas: Kėdainių raj. Pliusai: 689
Lietuviška avienos ir ėrienos valgymo tradicija
Seniau lietuviai valgė ir didžiavosi šiais patiekalais, tik sovietinės valdžios metais mūsų skrandžiai buvo atpratinti nuo šio valgio. Garsusis avienos kumpelis Gigot a la Samogitia, kurį, kaip manoma, prancūzų kulinarai išmoko gaminti iš Lietuvos virėjų, studijavusių Sorbonoje (beje, garsioji Prancūzijos avių veislė Šarole taip pat atginta iš Lietuvos; šios avys iki šiol lietuviškai vadinamos „šeriotomis“), pamištas ne tik Lietuvoje. Lietuviai išvis nebemoka gaminti pačios skaniausios mėsos – ėrienos. Daug ką gali nustebinti senieji lietuviški avienos gaminiai, kurių tikrai nemoka gaminti nė viena Europos tauta. Pavyzdžiui, ėrtepis – senovėje tošiniuose induose (vėliau keraminiuose) sudėta kepta ėriena ir užpilta lajumi, kad būtų galima ilgai laikyti ir vartoti. Taip paruošta ėriena gerai išsilaikydavo net keletą metų.
Iki karo ir Mažojoje Lietuvoje avienos ir ėrienos valgiai buvo labai paplitę, vienas įdomiausių – avienos sriuba (avienė), verdama išskirtinai Užgavėnėms.
Avieną virdavo su daržovėmis (česnakais, morkomis, petražolių šaknimis, svogūnais, ir salierais). Pirmąsias putas nugraibydavo, o mėsą virdavo ant silpnos ugnies tol, kol ji lengvai atsiskirdavo nuo kaulų. Baigiant virti pasūdydavo, įberdavo laurų lapų, juodųjų bei kvapiųjų pipirų ir, uždengę dangčiu, viralą su visa mėsa laikydavo šiltai.
Kol mėsa buvo laikoma, paruošdavo miltinius kukulius, juos atskirai išvirdavo pasūdytame ir čiobreliais pagardintame vandenyje, išgriebdavo ir subadydavo mediniu virbalu. Apskritai pagaminti tokius miltinius kukulius būdavo ne taip jau paprasta. Jaunos mergaitės, padedamos patyrusių šeimininkių, mažiausiai porą mėnesių kasdien mokydavosi, kad kukuliai būtų purūs ir minkšti. Tiesa, net ir Mažojoje Lietuvoje įvairiose vietose virdavo ir įvairius kukulius. Darkiemio, Geldapės, Gumbinės, Įsruties apskrityse virdavo baltos duonos kukulius, Ragainės, Stalupėnų, Pakalnės apskrityse – miltinius kukulius su obuoliais, Klaipėdos, Šilutės, Tilžės apskrityse – kaprizingus purius ir minkštus miltinius kukulius.
Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių
Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume Jūs negalite prikabinti failų šiame forume