Puslapis 24

Parašytas: 08 Lap 2007, 20:52
duziki
Zuikis su vilku pas lapę pjovė malkas. Iki vėlaus vakaro plušo.
Baigus darbą, laputė ir klausia:
-Vyrukai, kuo galiu atsilyginti –pinigais ar natūra?
Zuikis vilkui šnibžda:
-Pinigų prisižiūrėjome..Įdomu, kas toji natūra?
Gal koks garas daiktas, vilke?
-Gerai, lapute šeimininkėle, mokėk natūra,-pritaria vilkas zuikiui.
Lapė pradėjo mautis kelnaites..
-Verčiau būtume ėmę pinigais,- nusiminė zuikis.
-Kam mudviem tos kelnaitės? Tau per mažos, man per didelės..
Tad pakelkime taures, kad nereikėtų svetimiems nei už šį nei už tą malkų pjauti

Parašytas: 08 Lap 2007, 20:53
duziki
Skrenda didelis paukštis galingai ir didingai mosuodamas ilgais savo sparnais.
O šalia jo čirškaudamas, garsiai sparneliais purpsėdamas stengiasi nuo jo neatsilikti mažas paukščiukas.
-Tai kurgi skrendame???-nori sužinoti mažas paukščiukas.
Didysis paukštis išdidžiai tyli ir skrenda toliau.
Tačiau mažasis vis atkakliai klausinėja:
-Kurgi mes skrendame? Man nerimą kelia tavo tyla.
Į atkaklų mažylio nerimą pagaliau didysis paukštis išdidžiai pasuka galvą ir oriai atsako:
-Nežinau!
Tad pakelkime taures už mūsų Seimą!

Parašytas: 08 Lap 2007, 20:55
duziki
Kaltinamasis, ar prisipažįstate, kad pavogėte našlės Melanijos kiaulę?
-Prisipažįstu, pone teisėjau.
-Ką su ja padarėte?
-Suvalgiau, pone teisėjau.
-Ak pilieti, pilieti! Kai išmuš paskutiniojo teismo valanda, ir jūs susitiksite akis į akį su našle ir su kiaule, o našlė jus pavadins vagimi, ką jūs jai pasakysite?
-Pone teisėjau, jūs sakėte, kad ir kiaulė bus tenai…
-Aišku bus.
-Tuomet našlei pasakysiu: “Melanija, štai jūsų kiaulė!”
Pakelkime taures už tai, kad nei dvikojės, n ei keturkojės kiaulės netemdytų mūsų sąžinės ir leistų ramiai gyventi.

Parašytas: 09 Lap 2007, 11:53
Jacinta
:luks:

Parašytas: 09 Lap 2007, 12:02
Jacinta
Turtingas verslininkas nusprendė vesti ir kreipėsi į pažinčių kontorą, prašydamas surasti jam turtingą našlę.
- Ir, be abejo, gražią? — pasiteiravo kontoroje.
- Žinoma! Tokią, apie kurią galima pasakyti taip, tarsi moteris būtų ką tik nulipusi iš gražaus paveikslo, - patikslino verslininkas.
Netrukus užsakovas buvo supažindintas su kandidate į būsimas jo žmonas. Ir tuoj pat j pažinčių kontorą atskubėjo įširdęs verslininkas.
- Aš juk prašiau jūsų - pripirškite man gražią žmoną, moterį tarsi iš paveikslo! - piktinosi verslininkas. - O ką jūs pasiūlėte? Ausys atkarusios, akys kreivos, nosis ant lūpų lipa...
- Nereikia taip piktintis, pone, - nuramino jį agentas. -Tai juk skonio reikalas. Kam patinka Rafaelis, o kas ir dėl Pikaso iš proto kraustosi...
Tad pakelkime taurę už įvairovę skonių, dėl kurių nesiginčijama.

Parašytas: 09 Lap 2007, 12:03
Jacinta
Kartą avių kaimenė ganėsi kalnų pievoje. Staiga iš dangaus nusileido erelis ir pagrobė ėriuką. Šią sceną stebėjo ir mažas spalvingomis plunksnomis paukštelis. „O kodėl ir man nepasielgti kaip ereliui, - mąstė paukštelis. - Tik kam man prasidėti su ėriuku, aš patį didžiausią aviną pagrobsiu!" Paukščiukas paskrido aukščiau, suglaudė sparnelius ir, nusitaikęs į aviną, krito. Bet... atsitrenkė paukštelis į avino ragus ir krito vietoje. Paėmęs į rankas žuvusį paukščiuką, avių kaimenės piemuo tarė:
- Musė kartą irgi norėjo akmenį įveikti...
Taip paukštelis, panoręs susilyginti su ereliu, pasiekė tik tai, jog jį patį palygino su muse.
Tad pakelkime taurę už tai, kad mūsų norai visada sutaptų su mūsų galimybėmis.

Parašytas: 09 Lap 2007, 12:05
Jacinta
Pavydus vyras ėmė įtarinėti, jog jo žmona turi meilužį. Nusamdė jis privatų seklį ir paprašė jo kurį laiką pasekti žmoną. Po kelių savaičių seklys susirado šeimininką ir įteikė jam vaizdo kasetę, kurioje buvo skrupulingai užfiksuoti žmonos nusikaltimai.
— Štai jums žmonos neištikimybės įrodymai, — kalbėjo seklys. — Ir žinote, kas jos mylimasis? Ogi pats geriausias jūsų draugas...
Seimininkas peržiūrėjo juostą. Ir tikrai — vaizdai rodė jo žmoną teatre, kine, pliaže, restorane. Sukrėstas ir apstulbęs jis prarado kalbos jausmą ir tik be perstojo niurnėjo: „Negali būti, to negali būti, aš netikiu, negali būti"...
- Kodėl negali būti? — įsižeidė seklys. — Juk aš jums atnešiau dokumentinius įrodymus!
Aš ne apie tai kalbu, - atsakė šeimininkas. - Aš tiesiog įsivaizduoti negalėjau, jog mano žmona gali būti tokia linksma ir džiaugsminga...
Tad siūlau tostą už ištikimus savo draugus, kurie suteikia džiaugsmo mūsų žmonoms...

Parašytas: 09 Lap 2007, 12:06
Jacinta
Amerikiečių kosminis laivas nuskrido į Mėnulį. Ekipažą sudarė trys baltaodžiai ir vienas juodaodis. Kai jie susiruošė grįžti žemėn, kažkas atsitiko varikliui. Komandos vadovas sukvietė ekipažą ir pareiškė:
- Laivas kol kas negali pakilti. Vienas iš mūsų turi aukotis ir likti Mėnulyje. Ar yra savanorių?
Savanorių, žinoma, neatsirado. Tuomet laivo vadas nutarė išrinkti auką pagal išsilavinimo lygį. Visi sutiko.
- Štai tu, Smitai, pasakyk, kaip vadinosi dalykas, su kurio pagalba karo metais buvo sunaikintas japonų miestas su tūkstančiais gyventojų?
- Atominė bomba, kapitone, - atsakė Smitas.
- Teisingai, Smitai. O tu, Braunai, - kreipėsi į kitą baltaodį vadas, - pasakyk, kaip vadinosi tas miestas.
- Hirosima, - išpyškino Braunas.
- Puiku, - pagyrė vadas ir kreipėsi į juodaodį: - O tu, Ciceronai, išvardyk visų žuvusiųjų pavardes bei profesijas...
Tad pakelkime taurę už tai, kad norėdami susidoroti su nemėgstamu žmogumi, padarytume tai džentelmeniškai ir surengtume jam išminties egzaminą!

Parašytas: 09 Lap 2007, 12:07
Jacinta
Jaunas juristas nusprendė imtis privataus verslo. Įsirengė kontorą, pasisamdė gražią sekretorę. Belaukdamas pirmųjų klientų, jis taktiškai įspėjo sekretorę, kad ši klientų akivaizdoje demonstruotų esanti labai užsiėmusi ir turinti daug darbų.
Kai tik j juristo kontorą užėjo žmogus, sekretorė bematant čiupo telefono ragelį ir ėmė kažkam aiškinti juridinius reikalus. Po to, padėjusi ragelį, sekretorė kreipėsi į klientą:
- Kuo galėtume būti jums naudingi?
- Matote, - mandagiai pradėjo gerokai sutrikęs klientas, - aš esu iš telefonų stoties ir atėjau jūsų aparatą įjungti į telefonų tinklą...
Tad pakelkime taurę už tai, kad vykdydami viršininkų nurodymus, nepersistengtume ir neperlenkume lazdos!

Parašytas: 09 Lap 2007, 12:08
Jacinta
Viešbučio baras. Į jį užsuka du madingai apsirengę jaunuoliai. Vienas iš jų užsako dvi taureles konjako, kavos ir barmenui paduoda penkiasdešimties litų kupiūrą. Gauna grąžą, po to tą patį pakartoja antrasis džentelmenas; jis taip pat užsako konjako, kavos ir, padavęs penkiasdešimties litų kupiūrą, gauna grąžą. Pasivaišinę džentelmenai išeina iš baro. Po kelių minučių j barą tiesiog jskrieja panašus į detektyvą jaunuolis ir paslaptingai sušnabžda:
- Ar pas jus buvo užsukę du jaunuoliai su penkiasdešimties litų kupiūromis?
- Taip, - sunerimęs atsako barmenas.
- Aš taip ir maniau, - atsidūsta vyriškis ir paprašo parodyti jam tas dvi kupiūras. Gavęs jas „detektyvas" kruopščiai jas tyrinėja su lupa ir netikėtai klausia barmeno:
- Ar jus pažintumėte tuos du jaunuolius?
- Žinoma, taip... Jie buvo apsirengę... „Detektyvas" staiga nutraukia barmeną, liepia užsimesti paltą ir bėgti paskui jį. Pats „detektyvas" bematant dingsta tarpduryje.
Išėjęs barmenas suvokia, kad ir to „detektyvo" su šimtu litų, ir anų dviejų jaunuolių pėdos jau seniai ataušusios...
Pakelkime taurę už tai, kad strimgalviais nepultume vykdyti įtartinų užgaidų!

Parašytas: 09 Lap 2007, 12:10
Jacinta
Automėgėjas, neslėpdamas savo didžiulio nusivylimo, atvažiuoja j vieną Klaipėdos techninio aptarnavimo stotį ir kreipiasi į jos savininkus klausimu:
- Ar jūs negalėtumėte man paaiškinti štai tokios situacijos? Buvau Vilniuje, automobilių parodoje, ir ten nusipirkau puikiausią karbiuratorių, kuris, kaip teigė jo reklamuotojai, padės man sutaupyti net 50% benzino...
- Na ir kas? - kol kas nesupranta prašymo klaipėdiečiai.
- Toje pat parodoje aš nusipirkau variklio užvedimo elektroninį priedėlį, kuris padeda sutaupyti 40% benzino...
- Hm... — vis dar gūžčioja stoties darbuotojai.
- Ir dar įdėjau naują dujų išmetimo vožtuvą, kuris sutaupo 30% benzino...
- Vadinasi, - pagaliau suvokia prašymo esmę klaipėdiečiai, - visos šios naujos ir plačiai reklamuojamos detalės turėjo jums padėti sutaupyti 120% degalų!
- Teisingai! — sušunka iš džiaugsmo vairuotojas, suvokęs, kad techninio aptarnavimo stoties darbuotojai jį pagaliau suprato. — Bet kaip paaiškinti tą faktą, jog išvažiuodamas iš Vilniaus aš pripyliau pilną benzino baką, o dabar, atvažiavęs į Klaipėdą, supratau, kad jis tuščias?!
Tad pakelkime taurę už tai, kad kasdienėse situacijose mes kuo mažiau aklai pasikliautume reklamos žavesiais!..

Parašytas: 09 Lap 2007, 13:12
Jacinta
Marcelinas ilgai ir kantriai rinkosi būsimąją žmoną.
Pretendenčių nestigo, bet Marcelinas turėjo savo kriterijus, pagal kuriuos galima išsirinkti pačią puikiausią žmoną. Tų kriterijų jis neslėpė nuo draugų, kuriems jis dažnai kartodavo, jog savo būsimąją išsirinks iš tų gražuolių, kurios yra ekonomiškos virtuvėje, aristokratės svetainėje ir aistringos miegamojo lovoje.
Ir štai pagaliau jis išsirinko žmoną, kuri iš tiesų atitiko Marcelino kriterijus, tik truputėlį ne ta seka. Mat jo žmona pasirodė besanti aristokratė virtuvėje, aistringa svetainėje, kai Marcelino nebūdavo namuose, ir pakankamai ekonomiška miegamojo lovoje...
Tad pakelkime taurę už tai, kad mūsų neištiktų Marcelino likimas ir kad mūsų žmonos būtų ekonomiškos virtuvėje, aristokratės svetainėje ir aistringos miegamajame!..

Parašytas: 09 Lap 2007, 13:12
Jacinta
Į ginekologijos kabinetą užsuka pagyvenusi dama ir paprašo kontraceptinių tablečių.
- Bet jums jos jau nereikalingos! - paprieštarauja gydytojas.
- Ne, reikalingos! - ginčijasi pagyvenusi moteris. Ir ji ima aiškinti gydytojui, kad be šių tablečių ji blogai mieganti.
- Bet juk kontraceptinėse tabletėse nėra jokių migdomųjų komponentų! - kantriai aiškina gerokai nustebęs gydytojas.
- Atleiskite, daktare, aš nežinau, kas tose tabletėse yra. Bet kai mano dukra išsirengia į vakarines vaikštynes, aš visuomet jai duodu tų tablečių. Ir žinote, daktare, pasakysiu atvirai - po to aš miegu ramiai ir labai gerai...
Tad pakelkime taurę už mūsų mielas mamas, kurios saugodamos savo miegą, saugo ir savo dukrų laimę...

Parašytas: 09 Lap 2007, 13:14
Jacinta
Kad nebūtų medicinos paslapčių...
Telefono skambutis. Ragelį pakelia budinti medicinos seselė.
- Labas vakaras, - ragelyje malonus tembras, mandagus tonas. — Ar negalėtumėte pasakyti, kaip jaučiasi ligonis Petraitis, jis guli 27 palatoje.
- Minutėlę, - taip pat mandagiai atsako seselė. -Ne aš aptarnauju šią palatą, bet tuoj pažvelgsiu i ligos istoriją...
Peržvelgusi ligos istoriją, seselė praneša:
- Galiu nudžiuginti - pono Petraičio reikalai geri: po kelių dienų jį ketinama išrašyti iš ligoninės.
- O, - nudžiunga pašnekovas, - aš labai džiaugiuosi
- O, atleiskite, su kuo aš kalbėjau? - pasitikslina sesele
- Čia kaip tik ir skambino pats Petraitis. Matote, man daktarai nieko nesako, tad ir paskambinau jums. Dar kartą ačiū!
Tad pakelkime taurę už tai, kad tarp gydytojų ir jų ligonių būtų kuo mažiau paslapčių!..

Parašytas: 09 Lap 2007, 14:12
Jacinta
- Kodėl nesustojote, kai aš jums sušukau, — sako kelių policijos inspektorius vairuotojui.
- O aš pamaniau, kad jūs man sakote „Laba diena, ponas mere!"...
- Taip, taip, ponas mere, - pasimetęs inspektorius bando prisigerinti. - Aš tiesiog norėjau perspėti, jog priekyje slidoka ir verčiau sumažinti greitį...
Tad pakelkime taurę už išradingus vairuotojus, kurie net netikėtai užklupti nepasimeta nei gyvenimo, nei sankryžų situacijose!

Parašytas: 09 Lap 2007, 14:12
Jacinta
Skelbiu tostą už vyrus!
Bet ne už viengungius - jie mūsų niekad neves. Ir ne už išsiskyrusius — jie buvo blogi vyrai. O pakelkime taurę už vedusius vyrus — jie myli savo žmonas ir nepamiršta mūsų!

Parašytas: 09 Lap 2007, 14:13
Jacinta
Sakyti tostą malonu,
Kai šitiek vyrų ir žmonų
Gražiai susėdę poromis,
Ir vyrai žvilgsniais renka mis.
Ak, tikrą žavesį pamatę,
Jie skelbia Mis - JUBILIATĘ!

Parašytas: 09 Lap 2007, 14:15
Jacinta
Aš myliu uošvę auksarankę,
Kad ji man nekelia pirties,
Kad tai, ką pasidėjus banke,
Lig cento žada po mirties.
Bet aš vis tolinu tą datą,
Todėl geriu į jos sveikatą.

Parašytas: 09 Lap 2007, 14:17
duziki
Susiginčijo trys bičiuliai ieškodami apibrėžimo, kas iš tiesų yra toji meilė. Pirmasis pasakė taip:
- Meilė - tai gėlė, kuri geroje žemėje išauga iš vėtros atsitiktinai numestos sėklos, ta gėlė gražiai išsiskleidžia, bet greit nuvysta ir, deja, nėra atspari klimato poveikiui...
Antrasis tarė šitaip:
- Meilė - tai gėrimas, kurį tu pats pili į bokalą ir gali ilgą laiką skanaudamas gerti mažais gurkšneliais, o gali ir didžiuliais gurkšniais tarsi ištroškėlis bematant išgerti visą bokalą, bet ir vienu, ir kitu atveju neišvengiamai pamatysi dugną...
O trečiasis pripažino tokią tiesą:
- Meilė ir yra meilė: ji atsitiktinė ir dėsninga, ji egzistuoja ir dabartyje, ir amžinybėje...
Visiems trims bičiuliams patiko šių žodžių grožis ir išmintis. Tad pakelkime taurę už meilę!

Parašytas: 09 Lap 2007, 14:18
duziki
Kartą į vienus namus, kur dvi seserys šventė savo vestuves, atėjo senučiukė ir paprašė valgio. Vyresnioji sesuo iškart aprėkė ją ir norėjo išgrūsti iš namų. Jaunesnioji sesuo pasodino senučiukę už stalo, mandagiai elgėsi, pavaišino.
O senučiukės neprastos būta: ji buvo fėja. Todėl vyresniajai seseriai ji uždėjo nematomus juodus akinius, o jaunesniajai rožinius. Ir nuo tol vyresniajai seseriai visas pasaulis ėmė rodytis juoda spalva, viskas ją erzino, kiekviename žingsnyje ji kėlė skandalus. Savo vyrui ji padovanojo tamsų, nelinksmą, konfliktišką gyvenimą. Jaunesnioji sesuo gyvenimą regėjo šviesiomis spalvomis. Ji buvo kantri, atlaidi smulkmenoms, dovanojo vyrui šviesų ir laimingą gyvenimą. Šeimos karalystė - žmonos karalystė. Ir žmonai lemta vedybinį gyvenimą paversti ilgu ilgu auksiniu rytmečiu. Palinkėkime šiandien jaunajai sukurti tokį laimingą ir šviesų gyvenimą! Už jaunųjų laimę!

Parašytas: 09 Lap 2007, 14:19
duziki
Susėdo kartą Onutė ir Jonas prie stalo, sėdi, alutį gurkšnoja ir atvirai šnekučiuojasi. Po penkto bokalo atsiranda geranoriška nuotaika, kai norisi atverti slapčiausias širdies gelmes, geru žodžiu išprovokuoti gerą pašnekovo jausmą.
Štai mes jau dešimtį metų kartu, reziumuoja Onutė. Praėjom daug išbandymų, vaikai užaugo, o vienas kito gal ir neperpratome iki galo. Tu, atleisk man. Jonai, bet aš esu daltonike: neskiriu spalvų. Visą tą dešimtį metų nuo tavęs slėpiau šią bėdą. Atleisk man, Jonai...
Nieko baisaus, kuklinasi Jonas. Aš irgi nuo tavęs tiek pat laiko slėpiau savo ydą: aš negras...
Tad išgerkime už tai, kad dažniau žiūrėtume vienas į kitą ir neslėptume savų ydų nuo artimo žmogaus...

Parašytas: 09 Lap 2007, 14:19
duziki
Gyveno kartą trys broliai. Jaunėlis, sulaukęs keturiasdešimties, atrodė kaip paliegęs senelis. Vidurinysis, sulaukęs penkiasdešimties, taip pat atrodė nekaip: pražilęs, be dantų. Ir tik septynių dešimčių sulaukęs vyriausiasis brolis jautėsi žvalus, stiprus ir sveikas. Žmonės nutarė aplankyti vyriausiąjį brolį ir iš jo lūpų išgirsti, kokia jo jaunatviškumo paslaptis. Vyriausiasis brolis maloniai priėmė kaimynus, liepė žmonai padengti vaišių stalą. Dar paprašė atnešti geriausiai prinokusį arbūzą. Kai žmona atnešė arbūzą, šeimininkas perpjovė jį ir pasakė:
Ne, šis arbūzas neprinokęs. Aš gi liepiau atnešti prinokusį.
Ši situacija pasikartojo dar keturis kartus. O kai svečiai buvo privalgę, tuomet vyriausiasis brolis ir atskleidė jaunatviškumo paslaptį:
Matėte patys aš penkis kartus siunčiau žmoną atnešti arbūzą. Penkis kartus! Bet nei karto nei aš, nei žmona nesinervinome! Tokioje abipusio supratimo santarvėje mes jau pragyvenome kelis dešimtmečius. Štai kur sveikatos paslaptis!
Tad skelbiu tostą už amžinos jaunystės paslaptį už supratimą ir santarvę mūsų šeimose!

Parašytas: 09 Lap 2007, 14:20
duziki
Gyveno kartą medžiotojas su žmona. Nuo pat pirmos dienos, kai namuose atsirado jo žmona, ant namo stogo lizdelį susisuko mažas paukščiukas. Ir medžiotojas pamilo paukščiuką: ar atsikėlęs rytą, ar eidamas medžioklėn jis nepamiršdavo paukšteliui paberti grūdų.
Bet kartą medžiotojas susiruošė ilgesnėn kelionėn. Išvykdamas jis paprašė žmonos:
- Nepamiršk to mūsų mažojo paukštelio, kuris gyvena ant stogo. Maitink jį, o kai prisiminsi mane ir pakalbėk su juo.
Bet žmona pamiršo medžiotojo prašymą, nepasirūpino mažuoju paukšteliu.
Kai po kelių savaičių grįžo medžiotojas, jis rado tik tuščią paukštelio lizdą. Ir nuo tos dienos namuose prasidėjo barniai, nuoskaudos, abipusiai nesusipratimai. Galų gale medžiotojo šeima iširo.
Medžiotojas nežinojo tikslios skyrybų priežasties, bet širdimi nujautė. Iš tiesų, tas mažas paukštelis, gyvenęs ant jų stogo, buvo tapęs jų mažos šeimyninės laimės saugotoju.
Tad niekada nepamirškime nuolat prisiminti tą mažą paukštelį, gyvenantį kiekvienoje šeimoje ir vadinamą "šeimyninė laimė". Pakelkime taurę už meilę, už abipusį vyro ir žmonos supratimą.

Parašytas: 09 Lap 2007, 14:20
duziki
Šunelį įmetė į liūto narvą. Liūtas iškart panoro suėsti gyvulėlį, bet pirmiausia užsigeidė su juo šiek tiek pažaisti. Pažaidė, paišdykavo ir ... įsimylėjo. Ir šunelis puikiausiai gyveno su liūtu viename narve.
Tad pakelkime taurę už meilę, galinčią kurti stebuklus!

Parašytas: 09 Lap 2007, 14:20
Jacinta
- Ar žinote kaip atsirado krepšinis? Kartą, senovėje, dievas sukūrė krepšinio lanką. Ir įtaisė jį ant paties aukščiausio kalno. Lankas buvo taip aukštai, kad niekas neįstengdavo įmesti į jį kamuolio. Bet kartą vienas narsus lietuvis įsibėgėjo, pašoko, pakilo aukštai aukštai, taip aukštai, kad beveik pasiekė saulę, ir metė kamuolį. Bet kadangi aukštai saulė šviečia labai karštai, narsusis krepšininkas apdegė ir taip atsirado negrai, kurie krepšinį žaidžia geriau už lietuvius! Tad išgerkime taurę už tai, kad laimėtume, nenudegdami saulėje!

Parašytas: 09 Lap 2007, 14:22
duziki
Svetimšalis žmogus mieste sutiko vaikiną su mergina ir jų paklausė:
- Kaip jūsų kalba pasakyti: „Aš tave myliu"?
Vaikinas tylėdamas stipriai apkabino merginą ir tarė:
- Štai kaip kalba apie meilę mūsų krašto žmonės! Tad pakelkime taurę už meilę, kuriai nereikalingi jokie žodžiai!

Parašytas: 09 Lap 2007, 14:22
duziki
Rytų išminčius paklausė Osmano:
- Kada būna geri santykiai tarp vyro ir žmonos?
Osmanas atsakė:
- Kai vyras negirdi, ką kalba žmona, o žmona nemato, ką daro vyras...
Tad skelbiu tostą už gerus vyro ir žmonos santykius!

Parašytas: 09 Lap 2007, 14:23
duziki
Kartą ant bedugnės krašto susitiko erelis ir tigras. Ir pradėjo jie ginčytis, kuris iš jų stipresnis. Erelis ir sako:
- Surenkime varžybas. Kas peršoks šią bedugnę, tas ir bus nugalėtojas, vadinasi, ir stipresnis. O nugalėtojas galės pasiimti sau pralaimėjusiojo kailį arba plunksnas.
Tigras buvo kvailokas ir sutiko su šiuo pasiūlymu. Erelis įsibėgėjo ir akimirksniu perskrido per bedugnę. Tigras taip pat įsibėgėjo, bet nepasiekė kito bedugnės krašto, krito ir užsimušė.
Erelis nusileidęs išlesė visą tigro mėsą, o jo kailį užsivertė ant pečių ir nuskrido namo.
Kai erelio pati atidarė duris, ant slenksčio ji išvydo tigrą. Nespėjo erelis nei žodžio ištarti, kai jo pati mirtinai sužeidė jo galvą.
Tad pakelkime taurę už tai, kad mūsų žmonos visada atpažintų savo vyrus, kokiu pavidalu jie begrįžtų į namus!

Parašytas: 09 Lap 2007, 14:24
duziki
Širdis nuo darbų nepavargo
Ir žingsnis darnus nesustojo,
Nors laimė - išdykėlė paukštė
Čia buvo, čia vėl išplasnojo...
Išmokote ją privilioti,
Gerumą ir viltį pasėję.
Pakelkime taurę už gražų
Prasmingą šeimos jubiliejų!

Parašytas: 09 Lap 2007, 14:32
Jacinta
Geras apie vyrus, kad ir kokiu pavidalu. :laugh: