Puslapis 11

Ledai, ledai, ledai...

Parašytas: 22 Rgp 2007, 16:46
Ramunė
Vasara. O kas gali būti geriau, nei atsigaivinti atsidavus vėsiai saldžiajai pagundai? Mėgaudamiesi ledais net nesusimąstome, kiek legendų, istorijų ir mitų susiję su šiuo patiekalu. Vieno mėgstamiausių desertų istorija nėra aiški ligi šiol, apie tai parašyta tiek daug, kad suprasti, kur tiesa, o kur – tik graži legenda, labai sudėtinga.

Parašytas: 22 Rgp 2007, 16:47
Ramunė
Visiškai skirtinguose pasaulio kraštuose įvairių tautų žmonės jautė nenumaldomą poreikį šaltam, gaivinamam desertui. Taip pat žinoma, kad jau prieš 3 tūkst. metų seniausia Žemės rutulyje ir labai išmintinga civilizacija galėjo atrasti kažką tokį be galo švelnų ir tobulą kaip ledai.
Kinų ledinis desertas, sniego arba smulkinto ledo mišinys su kvapių vaisių gabaliukais ir granatų grūdeliais, tirpo burnoje ir tikriausiai būtent jis savo gaivinančia vėsuma skatino net tokio didžio minties galiūno kaip Konfucijus intelekto didėjimą ir jausmų aštrumą, juk Konfucijus buvo žinomas ir kaip šaldyto deserto mėgėjas.
Kitoje planetos dalyje, garsėjančioje savo įnašu į žmonijos vystymąsi, kultūrą, filosofiją, didysis gydytojas Hipokratas besigydantiems anų laikų sanatorijoje Koso saloje rekomendavo sveikatai stiprinti vartoti į kinišką šaltą mišinį panašų maistą, tik dar patobulintą „šventuoju saldumu“ – medumi. Legendinis Orfėjas, grįžęs iš Hado, turėjo atsivėsinti ragaudamas sniego, medaus, vaisių sulčių ir gabaliukų mišinio.

Parašytas: 22 Rgp 2007, 16:49
Ramunė
Romėnai, garsėjantys įvairių įdomių idėjų importu iš Graikijos, taip pat nepraleido progos pasimėgauti šiuo ypatingu patiekalu. Garsusis Neronas Klaudijus Cezaris, apimtas vieno iš nuolatinio pasiutimo priepuolių, įsakė vergams išsirikiuoti vienam prie kito nuo aukščiausių Apeninų kalnų iki imperatoriškosios virtuvės Romoje ir perduoti iš rankų į rankas indus su kalnų viršūnių sniegu. Sniegą, pasiekusį kelionės tikslą, iš karto maišydavo su rožių vandeniu, medumi ir vaisiais. Bet tuo karališkasis išradingumas nesibaigė – ledo luitai buvo laikomi pjuvenose ir specialiuose rūsiuose, todėl galėdavo sulaukti vasaros, kuomet ledų gamybos rodikliai smarkiai šokdavo į viršų, taip pat pastebimai daugiau buvo naudojama atšaldyto vandens su įvairiais priedais. Garsusis Romos kulinaras Apicijus savo knygoje „Apie kulinarijos meną“ aprašo gaivinamųjų gėrimų gaminimo receptus, viena iš šių gėrimų sudedamųjų dalių buvo ledas. Turtinguose antikos namuose buvo populiarus ir toks desertas, kai vietoje persiko kauliuko buvo dedamas ledo gabaliukas. Arabai sugalvojo tokį gaivinamąjį desertą – labai atsargiai, kad nepažeistų lukšto, ištuštindavo paukščio kiaušinį, į jį įpildavo aromatizuoto vandens ir užkasdavo visai nakčiai į sniegą. Mūsų eros VIII a. į Meką traukdavo kupranugarių karavanai, pakrauti švariausio sniego nuo Sirijos kalnų viršūnių.

Parašytas: 22 Rgp 2007, 16:49
Ramunė
Vaisiai, vaisiai, vanduo, cukrus, medus – o kurgi slypi tokių ledų kaip grietininiai arba plombyras šaknys? Šiuo atveju pasidarbavo slavai – vienas mėgstamiausių slaviškų Užgavėnių patiekalų buvo šaldytas tarkuotas pienas arba šaldytos varškės, medaus, pieno ir džiovintų vaisių mišinys – visai kitaip, argi ne taip?
Ledų istorijos puslapiuose savo pėdsaką paliko ir arabai. Jų išradimas – gaivinamasis gėrimas „šarba“, šiuolaikinių šerbetinių ledų prototipas. Tai buvo šaldytų vaisių arba vaisių tyrių mišinys su cukrumi ir– neretai – su alkoholiu. Viduramžiais šis receptas pateko į Siciliją ir nuo to laiko transformavosi į „granite“, tokį populiarų Pietų Europoje iki šiol. Tačiau senutė Europa už ledų receptą turi būti dėkinga ne graikams, ne arabams ir ne romėnams – jaunas keliautojas Markas Polo XIII a., be kitų uoliai saugomų didžiųjų kinų išradimų, atvežė ir šalto deserto receptą. Ledų, kuriuos valgome dabar, receptas susijęs su Bernardo Buontalenčio – Kotrynos Mediči dvaro ledų tiekėjo – vardu.
Šiek tiek pasispyriojusi, bet neatsilaikiusi netikėto ir įstabaus skonio ledų pagundai, Italija pamažu tapo ledų sostine. Renesanso epochos metu, tarsi įspėdama ateitį ir jau tapdama baroko atstove, Italija pradėjo gaminti ir „barokinio“ skonio ledus. Jų sudėtyje buvo ir pieno, ir sutrintų su cukrumi kiaušinių, kuriuos labai gausiai pagardindavo sniegu.

Parašytas: 22 Rgp 2007, 16:50
Ramunė
Laikui bėgant kiekviena šalis įrašė savo įrašą į ledų istorijos puslapius. Grietininių ledų receptas sukurtas Napoleono III laikais, prancūzų mieste Plombier Le Bem, ilgainiui grietininiai ledai virto visų mėgstamu plombyru, taip pavadintu būtent šio miesto garbei. Austrams turbūt nepatiko ledų spalva, tad nutarė nudažyti juos rudai ir įdėjo šokolado. Bet ir tada nesustojo – sumaišė kavą su ledais ir taip atsirado naujas kavos gėrimas.
Italai, neįtikėtinų mišinių mėgėjai, pamanė, kad ledai gana niūriai atrodo – gal galima kitaip? Ogi tikrai galima! Ir leduose atsirado vaisių gabaliukų, riešutų, likerio, sausainių gabaliukų, net gėlių. Dar šiek tiek pasižvalgę po praeitį, negalime nepaminėti siciliečio Francesco Procopio del Cotelli. Šis ponas pirmas pradėjo pardavinėti ledus, o 1686 m., gavęs Karaliaus Saulės – Liudviko XIV – palaiminimą, atidarė Paryžiuje pirmą ledainę „Cafè Procope“. Tai buvo ledų ekspansijos į Europą pradžia.

Parašytas: 22 Rgp 2007, 16:50
Ramunė
Vieną ypač karštą 1904 m. vasaros dieną JAV mieste St. Louis ledų pardavėjai pritrūko puodelių ledams dėti. Visai šalia vaflius siūlė apsukrus žmogus, jis greitai susuko savo prekę ir iš karto padavė ledų pardavėjai. Kiti šaltiniai teigia, kad ledų ir vaflių „santuoka“ įvyko 1896 m. Niujorke. Galų gale – nedidelis skirtumas, būkime dėkingi ir vieniems, ir kitiems, nes nuo traškaus vaflių ir ledų derinio mums tik geriau.
Dar nepaminėjome tokios visų mėgstamos ledų rūšies kaip eskimo – ledų su pagaliuku. Jų istorija taip pat nevientisa. Dėl autorystės varžosi amerikiečiai ir prancūzai. 1919 m. Christianas Nilsonas sukūrė šokoladu glaistytų ledų receptą ir technologiją, o po ketverių metų pritaikė pagaliuką ir gavo patentą. Taip visas pasaulis sužinojo apie „eskimo pyragėlį“.

Parašytas: 22 Rgp 2007, 16:51
Ramunė
O kitame žemyne, Europoje, tuo pačiu laiku paragavęs vaisinių ledų prancūzų įmonės „Žervė“ steigėjas Šarlis Žervė nutarė padengti ledus šokoladu ir, kad būtų patogiau, užmauti juos ant pagaliuko. Pagaliukas atsirado atsitiktinai – tiesiog puodelyje su sultimis visai nakčiai buvo paliktas šaukštelis, o užšalusios sultys jau tapo ledais ant šaukš..., oi, jau ant pagaliuko. Kaip teigia prancūzai, ledų pavadinimas „eskimo“ atsirado visiškai atsitiktinai. Tiesiog vienas aštrialiežuvis, suvalgęs bent tuziną porcijų ledų, žiūrėdamas filmą apie eskimų gyvenimą, taip pavadino ir ledus.
Negalima nepaminėti ir ledų deserto skambiu pavadinimu „Melba“. Australų operos dainininkė Neli Melba, kurios tikrasis vardas buvo Helen Porter Mitchel, paliko pėdsaką istorijoje ne tik kaip puiki dainininkė, viena geriausių visų laikų Lučijos de Lammermur partijos atlikėja, bet ir kaip įkvėpusi sukurti ledus. Jos garbei buvo sugalvotas nuostabus desertas, šiek tiek primenantis antikinius ledus – vanilinių ledų rutuliukas persiko puselėje, aplietas šviežių aviečių padažu.

Parašytas: 22 Rgp 2007, 16:52
Ramunė
Mokslas ir technika pratęsia ledų istoriją

Ledams gaminti ilgą laiką buvo naudojamas natūralus sniegas ir ledas. Dėl to šis puikus desertas priklausė nuo oro kaprizų ir buvo prieinamas tik labai nedideliam privilegijuotų asmenų būreliui. Viską pakeitė techninė pažanga. Istorija išsaugojo vardą to žmogaus, kuris pastebėjo šaldomąjį salietros poveikį. Apie 1525 m. apie tai savo darbuose rašė Apilijos gydytojas Cimara, o apsukrūs italai jau 1539 m. panaudojo salietrą šaldydami vandenį ledų gamybai.
XVIII a. prancūzų fizikas ir gamtininkas Rene Antoine’as Reaumur’as aptiko, kad ledų kokybė labai pagerėja, jei ledai nuolat maišomi, taip buvo sukonstruotas pirmas ledų gaminimo aparatas. Rankinę ledų gamybos mašinėlę mums padovanojo amerikietė Nancy Johnson, nors jai neužteko apsukrumo užpatentuoti šį atradimą. Panaši šaldyklė buvo užpatentuota pono Youngo ir pavadinta Johnsono šaldykle ledams. Visiškas lūžis įvyko 1876 m., kai vokiečių verslininkas, fizikas ir išradėjas Karlas von Linde’as amerikiečių rinkai pateikė pirmą ledų šaldymo įrangą. Apie 1926 m. patobulinta nepertraukiamai veikianti šaldyklė davė pradžią masinei ledų gamybai.

Parašytas: 22 Rgp 2007, 16:53
Ramunė
Kiekvienam pagal skonį ir poreikį

Dažnai sakoma: „Ledus valgyti nesveika!“. Kita vertus, lygiai taip pat sakoma: „Ledus valgyti sveika!“. Tikriausiai vienintelis apribojimas šiuo atveju – kas per daug – tas nesveika, nes šiuolaikinį vartotoją nustebinti ledais be galo sunku – kokių tik rūšių ledų nesiūloma pastaruoju metu... Tam, kad ledų galėtų paskanauti ir besilaikantys įvairių dietų žmonės, sukurtos naujos dietinės ledų rūšys su mažu cukraus ir riebalų kiekiu, pagerinti mineralinėmis medžiagomis ir vitaminais ledai. Iš visame pasaulyje pasirodžiusių naujų ledų rūšių galima paminėti:
jodo ledus – pasirodo, ne tik druska gali būti su jodu;
dietinius ledus – mažas cukraus ir riebalų kiekis;
ledus diabetikams – be cukraus;
daržovių ledus – vaisiniu skoniu jau nenustebinsi, o pomidorų ar burokėlių ledai...;
žuvies ledus – ledai su žuvų taukų priedais. Praktiškųjų japonų sumanymas;
o kad ir mūsų mažieji draugai neliktų nuskriausti, sukurti specialūs kaulo formos ledai šunims.

Ir dar. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad ledų valgymas gali apsaugoti nuo blogos nuotaikos. Ledai padeda žmonėms džiaugtis ir jaustis laimingiems. Tad valgykime ledus ir būkime laimingi!

Parašytas: 22 Rgp 2007, 16:56
Ramunė

Parašytas: 22 Rgp 2007, 17:10
Tutsi
RA-MU-NEEEEE SUSTOOOOOK :hypno: :hypno: :hypno: