Puslapis 11

Helovynas ir Vėlinės

Parašytas: 06 Rgs 2008, 11:27
Kieta_ virtuvėje
Helloween:

Kaip vaidentis per Heloviną?

Spalio 31 dieną, kuri daugelyje šalių (JAV, Airijoje, Anglijoje) įvardijama kaip visų Šventųjų dienos išvakarės, gatvėmis bastosi baidyklėmis ir siaubo filmų herojais persirengę vaikai, reikalaujantys pinigų arba saldainių, pjaustinėjami moliūgai ir šiaip smagiai leidžiamas laikas. Tiesa, Lietuvoje tokius vaizdus kol kas galima išvysti nebent prieš Helovino šventę televizijos rodomuose filmuose arba baruose bei naktiniuose klubuose, kurie jau nebe pirmus metus nepraleidžia progos pasipelnyti iš šios vakarietiškos tradicijos (pvz., „aukojama“ mergina; demonstruojama kaukolių kolekcija; šėlsta laumių karnavalas; vyksta Helovino madų demonstravimas, satanistų apeigos, „Drakulos kraujo“ degustacija; baro lankytojai geria iš taurės, pilnos nuodų; laimi negyvų gaidžių. Renginių metu vykstančioms loterijoms naudojamos „žalios“ gyvulių žarnos, „kraujo kisielius“, kraupiai išsišiepę moliūgai ir kt.).
Šventės ištakos ir tradicijos

Helovinas Lietuvoje sutinkamas ypač priešiškai, kadangi manoma, jog ši šventė kertasi su Vėlinėmis – mirusiųjų pagerbimo švente, kuomet nepriimtinas joks triukšmingumas, o reikalinga ramybė ir susikaupimas. Dažnai sakoma, kad tai – amerikietiška šventė. Tačiau taip manantieji klysta, nes pasirodo, kad mistiškų linksmybių šaknys – keltiškoje Airijoje. Istorikų nuomone, šiai tradicinei šventei pradžią davė Samhenas – senovės keltų genčių Naujieji metai, kurie buvo švenčiami lapkričio pirmąją. Buvo tikima, kad tą dieną visų per tuos metus mirusių žmonių sielos grįžta pas gyvuosius. Tiesa, kadaise visos šios klajojančios dvasios buvo laikomos nešančiomis gėrį ir ramybę, o šiandien, kalbėdami apie Heloviną, tradiciškai įsivaizduojame vampyrus, raganas ir kitą velniavą... Papročiai kinta...

Helovinas yra kasmetinė šventė. Žodis Helovinas kilęs iš Katalikų bažnyčios (sutrumpintas Visų Šventųjų (All Hallow Even) pavadinimas). Lapkričio 1 diena, Visų Šventųjų diena, yra katalikiška šventė, skirta pagerbti šventuosius. Tačiau penktajame šimtmetyje prieš Kristų keltiškoje Airijoje vasara oficialiai baigdavosi spalio 31dieną. Kaip minėta, Helovino šventė išlikusi dar nuo senovės keltų laikų. Vėliau žaismingą Vėlinių sutikimo tradiciją perėmė airiai, o iš jų ji išplito po visą pasaulį. Per šventę neapsieinama be pagrindinio Helovino atributo – perpjauto moliūgo su viduje įstatyta degančia žvakute.

Helovinas – daugialypis kultūros reiškinys, mat čia susipina Vėlinių, Užgavėnių, derliaus švenčių apeigos.
Žiupsnelis istorijos

Jei pažiūrėsime istoriškai, ilgą laiką krikščionybė taikiai sugyveno su senųjų pagoniškų apeigų elementais. Tik XVI ar XVII amžiuje du sutrikusios psichikos vokiečių vienuoliai ištraukė Senovės Babilono rankraštį „Raganų kūjis“, išplatino jį ir tai tapo pretekstu deginti žmones („raganas“), persekioti senuosius papročius.

Velnio su ragais, vampyrų, Drakulos įvaizdžiai yra svetimi tradicinei europiečių kultūrai, jie atėję iš Azijos tamsybių. Senoji baltų kultūra vėles, mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio santykį suprato racionaliai. Jie tikėjo, kad juslinės bendravimo su kūną palikusia vėle formos neįmanomos ir pavojingos. Šia prasme linksmybės mirusiųjų minėjimo dieną būtų absurdas.

Amerikiečiai neturi savo kultūros šaknų, nežino ir protėvių kulto. Jie pavertė Vėlines kažkuo panašiu į komercinį karnavalą. Helovino paprotys į Ameriką atkeliavo 1840-aisiais. Jį atvežė airių imigrantai, bėgantys iš savo šalies dėl bado. Tuo laiku mėgiamiausia išdaiga Naujoje Anglijoje buvo namų kiemo puošimas ir vartų atidarymas.
Ką pasakoja legendos

Kai kuriose istorijose pasakojama, kad tą dieną atsiskyrusios nuo kūno dvasios ir tos, kurios mirė per praėjusius metus, grįžta, ieškodamos kūnų, kuriuos galėtų apsėsti per ateinančius metus. Buvo tikima, kad tai vienintelė sielų viltis įgauti pomirtinį gyvenimą. Keltai tikėjo, kad visi erdvės ir laiko dėsniai šiuo metu nustodavo galioti ir tai leisdavo dvasių pasauliui susimaišyti su gyvųjų pasauliu.

Aišku, kad gyvieji nenorėjo būti apsėsti dvasių. Taigi spalio 31-osios naktį kaimo gyventojai užgesindavo ugnį savo namuose, kad jie taptų šalti ir nemalonūs. Tuomet jie apsirengdavo šėtoniškais bjauriais drabužiais ir triukšmingai žygiuodavo po kaimą, stengdavosi atbaidyti dvasias, kurios ieško gyvų kūnų.

Kai kuriais pasakojimais pasakojama, kaip keltai sudegindavo ką nors ant gėdos stulpo, jeigu buvo įtariama, kad tas žmogus jau buvo apsėstas dvasių. Tai turėjo būti savotiška pamoka dvasioms. Kiti keltų istorijos pasakojimai teigia, kad visi šie pasakojimai viso labo tėra mitas.

Romėnai priėmė keltų praktiką kaip savą. Tačiau pirmajame mūsų eros amžiuje jie atsisakė aukoti žmones ant laužo.

Bėgant laikui, aukojimas tapo labiau ritualizuotas. Išnykus tikėjimui dvasių apsėdimu, papročiai rengtis vaiduokliais, velniais ir raganomis tapo labiau ceremoniniais. Manoma, kad paprotys vaikščioti po namus prašant saldumynų arba pokšto (angl. trick-or-treat) kilo jau ne iš airių keltų, tačiau išsirutuliojo iš devintojo amžiaus Europos papročio, vadinamo dvasių ieškojimu (angl. souling). Lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, senovės krikščionys vaikščiodavo iš kaimo į kaimą prašydami „dvasios pyrago“, padaryto iš kvadratinių duonos gabalėlių su serbentais ar razinomis.

Kuo daugiau pyrago elgetautojai gaudavo, tuo daugiau maldų jie pažadėdavo sušnekėti už davusiųjų žmonių artimųjų sielas. Tuo metu buvo tikima, kad mirusieji kurį laiką po mirties būdavo pragaro prieangyje ir kad malda, kalbama netgi nepažįstamo žmogaus, gali sutrumpinti dvasios kelią į dangų.
Kodėl moliūgas?

Paprotys daryti žibintus iš moliūgų greičiausiai kilęs iš airių folkloro. Kaip pasakojama pasakoje, žmogus, vardu Džekas, kuris buvo liūdnai pagarsėjęs kaip girtuoklis ir sukčius, apgaule privertė Šėtoną įlipti į medį. Tuomet Džekas išskaptavo ties medžio kamienu kryžių, taip paspęsdamas spąstus Šėtonui. Džekas sudarė su velniu sandėrį, kad, jeigu jis pažadės niekuomet jo daugiau negundyti, jis nuleis jį žemyn.

Džekas po mirties nebuvo įleistas į Dangų dėl savo blogų darbų, tačiau velnias jo neįsileido ir į pragarą, nes jis buvo jį apgavęs. Velnias tik davė Džekui žarijų, kad jis galėtų pasišviesti kelią per akliną tamsą. Žarijos buvo įdėtos išskobtos ropės viduje, kad jos ilgiau degtų.

Airiai naudodavo ropes kaip „Džeko žibintus“. Kai imigrantai atkeliavo į Ameriką, jie suprato, kad moliūgus daug patogiau naudoti. Todėl „Džeko žibintais“ Amerikoje tapo išskobtas moliūgas su degančiomis žarijomis viduje.

Taigi nors kai kurios pagonių grupės ar satanistai Heloviną įvardina kaip savo „šventę“, ji nėra kilusi iš blogio. Ji kilo iš keltų Naujųjų metų šventimo papročių ir iš viduramžių europiečių maldų ritualų. Ir šiandien daugelis bažnyčių rengia Helovino šventes arba moliūgų skobimo vakarėlius vaikams.

Vėlinės:

VISI ŠVENTIEJI (lapkričio 1 d.) - tai privalomoji Bažnyčios iškilmė, įvesta VII a. Šią dieną minime visus tuos, kuriuos dėl ypatingo jų gyvenimo kilnumo ir veiklos, Dievo ir žmonių meilės Bažnyčia po mirties paskelbė šventaisiais. Nepamirškime, jog jų tarpe - ir mūsų šventieji globėjai, mūsų krikšto bei sutvirtinimo bendravardžiai. Taigi, ši diena yra tarsi mūsų bendros varduvės. O jei savo vardo nerandame Visų Šventųjų litanijoje, tai juk kiekvienam iš mūsų kartu su duotu gyvenimu suteikta galimybė savo darbais įrašyti savąjį vardą į šventųjų sąrašus...
Senovėje šią dieną žmonės dar kartą pasidalindavo savo geru su elgetomis, prašydami pastaruosius melsti už giminės mirusiųjų ramybę, o gyvųjų darbų sėkmę. Ir išvardindavo vardais. Vardais vardindami apgiedodavo giminės vėlių atminimą rudeninėse atminų mišiose, kurios, prasidėdamos nuo Visų Šventųjų dienos, galėjo tęstis kad ir visą lapkritį.
Ruduo, Vėlinės, mirtis – Gintauto Mackonio.
Apie mirtį ir gyvenimą – Tomo Mertono.
Mes ir šventieji – Mozės Mitkevičiaus.

VĖLINĖS (lapkričio 2 d.) - visų Mirusiųjų diena, kaip ir daugelis mūsų senųjų paprotinių švenčių, prasideda iš vakaro - Visų Šventųjų pamaldomis. Ši šventė dar vadinta Diedai, Diedaduonė, Stalai, Ažinkos, Paminėklai, Ilgės. Būtent Ilgėse, kurių pačiame pavadinime slypi giliausia sakralinė šventės prasmė, akivaizdus ryšys su krikščionišku Visų Šventųjų šventumu.
Bendra tikinčiųjų malda už mirusius krikščionių bendruomenėse įvesta III-IV a.; IX a. jau daugelyje vienuolynų lapkričio 14 d. už mirusiuosius laikytos trejos šventos Mišios. Iš vienuolynų mirusiųjų paminėjimo apeigos paplito visoje Europoje, bet pastovios Vėlinių dienos vis dar nebuvo. Pirmieji mirusiuosius lapkričio 2 d. ėmė minėti Cluny (Prancūzija) vienuoliai benediktinai 998 m. Apie 1400 m. Vytautas Didysis benediktinus įkurdino Senuosiuose Trakuose. Tikėtina, kad jie, atsikeldami į Lietuvą (t. y. jau nuo pat Lietuvos krikšto), atsinešė ir katalikišką Vėlinių šventę.
Senovėje ikikrikščioniškos Ilgės neturėjo tikslios apibrėžtos datos; paprastai pradėdavo švęsti šeštadienį, išpuolantį tarp spalio 28 d. ir lapkričio 2 d., vėlai vakare arba vidurnaktį, manydami, kad tuo metu vėlės pačios aktyviausios. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias metas - tai gūdus ruduo. Ilgėse - Vėlinėse liūdesys yra natūralus: rudens metas, apmirštanti gamta. Tačiau įsijautę į liūdesį, iššauktą nykstančios gamtos ir netektų artimųjų prisiminimo, turėtume pajusti savyje ir Amžinosios Karalystės, žmogaus Versmės ilgesį. Jei mirusiųjų paminėjimo šventėje nėra šio ilgesio, tai šventė nepakyla aukščiau gamtinės - buitinės plotmės, t. y. Vėlinių. O juk žmogaus esmė niekur nedingsta, ji tik pereina į kitą būties plotmę, į dvasinės egzistencijos fazę. Sužadinę Vėlinėse tolimojo skrydžio ilgesį, mes ne tik pakilsime virš kasdieniškos buities, bet ir ruošimės nenutrūkstamai ir sąmoningai būčiai.
Sakyta, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, tampąs „vėlių ženteliu“, išeinąs pro „vėlių vartelius“. Esmės atžvilgiu vėlė - tai žemiškajame gyvenime sukauptas žmogaus psichikos turinys, ypač susijęs su turėtu fiziniu kūnu, t. y. jo poreikiais, įpročiais, ydomis ir pan. Vėlė, ypač sugrįžtanti į namus, yra neteisingo gyvenimo, didelio prisirišimo prie praeinančių dalykų išdava arba „gamybos atliekos“, t. y. tai, ko neturėtų būti. Šventieji vėlės neužgyvena. Suvokę būtinybę vėlei nuskaistėti, galime teigti, jog visa mirties virsmo zona yra skaistykla. Mirtis - tai procesas, kuriame aukštesniosios žmogaus dalys skiriasi nuo žemesniųjų. Po „pirmosios mirties“, t. y. atsiskyrę nuo fizinio kūno, mes kartu nusinešame vėlę, kurią galų gale irgi teks palikti. Tai vėlgi nebus lengva... Nuoširdžia malda prašykime gyvųjų ir mirusiųjų Viešpatį atleidimo tiems, kurie atgulė į kapą, nespėję nusiplauti žemės dulkių, o gal ir purvo.
Senoliai sakydavo: „Duok Dieve mirt, bet nepražūt“. Dabar, kintant mirties suvokimui, kinta ir papročiai. Velionio palydėjimas jau yra tapęs mirusiojo laidojimu (bet juk laidojamas tik kūnas, o velionis iš tiesų palydimas į svarbiausią savojo gyvenimo kelionę...). Seniau buvusią baltą gedulo spalvą yra pakeitusi juoda (beje, Bažnyčia jau bando sugrąžinti baltą spalvą, - pabrėždama ne mirtį, o būtent Prisikėlimą). Mums būtina susigrąžinti prarastą mirties suvokimą ir visumos bei amžinybės jausmą. Kai suprasime, kas yra mirtis, - tuomet jos nebijosime. Žmogus bijo to, ko nežino, nepažįsta. Suvokus mirties esmę, ji vietoj netekties taps atradimu.
Kitados nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Tiesa, daug kur kurdavo laužus, juose degindavo senus, nuvirtusius kryžius, krikštus. Tai gali būti atgarsiai apeiginių laužaviečių, menančių mirusiųjų deginimo paprotį. Tačiau Vėlinėse svarbiausias dalykas buvęs - melstis už mirusius ir tų maldų prašyti per tarpininkus pas Dievą - elgetas ir dvasininkus.

Na dar mažytė info apie Helloween:

TAS NEKALTAS Helovinas



Helovino kilmė

835 metais popiežius Grigalius IV lapkričio 1-ąją paskelbė Visų šventųjų diena. Šios dienos išvakarės, spalio 31-oji, buvo žinoma kaip Visų pašvęstųjų vakaras. Tačiau vėliau šis žodis įgavo visai kitą prasmę.
Daug anksčiau nei Bažnyčia lapkričio 1-ąją paskelbė Visų šventųjų diena, skirta minėti šventuosius ir kankinius, ji jau buvo minima įvairiais būdais visame pasaulyje. Sakoma, kad ši diena aprėpia daugiau liaudies tradicijų, negu kada nors kas nors pajėgs suregistruoti, surašyti ir atsekti visus šaltinius.
Istoriškai žinoma, kad Helovinas tam tikrą dieną buvo švenčiamas senovės druidų – keltų išminčių ir kunigų. Keltai garbino gamtą, suteikdami jai antgamtiškų galių.
Keltai garbino Saulės dievą (Belenus) – jo šventė buvo Beltane dieną (gegužės 1 d.), ir mirties viešpatį, arba mirusiųjų dievą, kuriam buvo skirti Samhain diena – spalio 31-oji. Beltane buvo vasaros šventė, o Samhain žymėjo žiemos pradžią. Lapkričio 1-oji keltams buvo naujų metų pradžia.
Keltai tikėjo, kad paskutinę senųjų metų dieną ir naktį prieš jų naujus metus mirties dievas susirenka tais metais mirusių žmonių sielas. Blogų žmonių sielos buvo pasmerktos apsigyventi gyvūnų kūnuose, o gerųjų įsikūnydavo į žmonių kūnus. Druidai tikėjo, kad bausmė už nedorą gyvenimą gali būti sušvelninta aukomis, maldomis ir dovanomis mirties dievui.
Pasak jų religijos, naujų metų išvakarėse vaiduokliai, blogio dvasios, raganos klajodavo aplinkui. Norėdami nuginti šalin blogio dvasias, kurios bijodavo ugnies, keltai ant kalvų viršūnių degindavo didžiulius laužus. Buvo tikima, kad šią naktį blogio dvasios ar nusivylę vaiduokliai gali tyčiotis iš žmonių, pasitelkdami antgamtines galias. Žmonės užsidėdavo groteskiškas kaukes, imituodami, kad yra persekiojami blogio dvasių ir šokdavo aplink laužus.
Žinoma, Samhain šventė nebuvo unikali - daugybė tautų visame pasaulyje mini laiką, kai mirusieji grįžta pabūti gyvųjų draugijoje. Induizmas turi Holi naktį, irakėzų indėnai švenčia mirusių dieną kas 12 metų, maldomis paminėdami visus per tą laiką mirusius. Meksikoje nacionalinė šventė, kai gyvieji pagerbia mirusius, prasideda lapkričio 2 d. ir tęsiasi kelias dienas. Pavyzdžiui, ten durys puošiamos gėlių girliandomis, skirtomis pasveikinti Angelitos - mirusių vaikų sielas.
Tačiau visgi daugiausia šiuolaikinio Helovino ištakų pėdsakų randama senovės druidų ir jų žiemos šventės spalio 31-ąją praktikoje.
Kad Helovinas susijęs su senoviškomis pagonių tradicijomis, mažai stebina. Senovės Britanijoje ir Airijoje keltai, švęsdami spalio 31-ąją (vasaros pabaigą), tikėjo, kad mirusiųjų sielos tądien grįžta aplankyti savo namų, o aplink siaučia vaiduokliai, raganos ir panašiai. Tai buvo metas, kai žyniai šaukdavosi antgamtinių jėgų.
Ši šventė pasauliniu mastu nebuvo plačiai minima iki XX a. – iki tol Helovinas nacionaline švente tebuvo pripažinta Airijoje.

Helovino simbolių ištakos

„Džeko žibintas“
Turbūt visi puikiai žinome, kaip atrodo „heloviniškas“ moliūgas. Viena šio moliūgo kilmės versijų – tai aliuzija į raganų atributą, žmogaus kaukolę su žvake viduje. Tarp airių, kurie išpopuliarino Heloviną Amerikoje, buvo žinoma „Airių Džeko“ legenda, kuri paaiškina ir „Džeko žibinto“ atsiradimą – kadais gyvenęs girtuoklis Džekas, kuris apgavo velnią – ėjęs su velniu varžybų. Abu įlipę į obelį, o Džekas padaręs kryžiaus ženklą, kad velnias nebegalėtų išlipti iš obels. Džekas privertė velnią prisiekti, kad jis niekada nesikėsins į Džeko sielą. Velnias buvo priverstas sutikti. Po mirties Džekas buvo nuvarytas nuo rojaus vartų kaip nusidėjėlis ir nusiųstas į pragarus, bet velnias, kaip buvo žadėjęs, jo nepriėmė. Taip Džekas nebeturėjo kur eiti ir jis buvo pasmerktas klajoti po žemę. Tuo metu, kai palikinėjo pragarą, Džekas valgė ropę. Velnias paleido į jį smilkstantį anglį. Džekas įsidėjo anglį į ropę ir nuo tada blaškėsi po žemę su šia savo lempa ieškodamas vietos poilsiui. Vėliau ropę pakeitė moliūgas, nes taip buvo žymiai lengviau vaizduoti velnio anglį moliūgo viduje.

Helovino kaukės ir kostiumai
Yra kelios versijos apie jų kilmę. Viena – žmonės, bijodami raganų ir vaiduoklių, patys persirengdavo ar užsidėdavo kaukes, kad blogio tarnai jų nepažintų, nes jie būsią panašūs į juos. Taipogi gali būti, kad taip žmonės norėdavo išgąsdinti blogąsias dvasias.
Be to, pagonių laikais tikėta, kad persirengimas suteikia galimybę perimti galias to gyvūno, kurio kaukę užsidedi.
Kitas galimas aiškinimas randamas viduramžių katalikų praktikoje. Visų šventųjų dieną būdavo pagerbiamos šventųjų relikvijos. Neturtingesnės ar skurdesnės bažnyčios, neturėdamos relikvijų, rengdavo procesijas – parapijiečiai apsirengdavo taip, kaip jų šventieji globėjai ir iškilmingai žygiuodavo aplink šventorių.

Helovinas ir Bažnyčia

Viduramžiais Bažnyčia, kovodama su pagonybe, kaip priešpriešą Samhain šventei, lapkričio 1-ąją paskelbė Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją – Vėlinėmis, Mirusiųjų diena. Visų šventųjų dieną minėdavo visus šventuosius, ypač - šventuosius kankinius. Vėlinės tapo diena, kai meldžiamasi už visus teisiuosius mirusiuosius, ir maldomis jiems padedama išvengti skaistyklos kančių.
609 metais gegužės 13 d. popiežius Bonifacas IV Romos Panteoną pašventino kaip Švč. Mergelės Marijos ir Kankinių bažnyčią. Vėliau popiežius šv. Grigalius III pašventino koplyčią prie Šv. Petro bazilikos Visų šventųjų vardu ir perkėlė šią šventę į lapkričio 1 d., o 835 m. popiežius Grigalius IV įvedė Visų šventųjų iškilmes visoje bažnyčioje. Tuomet imta minėti ne tik šventuosius kankinius, bet visus šventuosius.
Jau druidų religijoje galima įžvelgti kažką panašaus į skaistyklą. Kaip minėta, druidai tikėjo, kad nuodėmingos sielos blaškosi ir turi įsikūnyti į gyvūnus, o aukų ir dovanų dėka galima išmelsti joms atleidimą.
Kai kuriose šalyse gyvavo paprotys lapkričio 2–ąją valgyti specialius „vėlinių“ pyragus – kuo daugiau pyragų suvalgai, tuo daugiau sielų išgelbsti. Ankstesniais laikais žmonės nešdavo specialią duonelę „sieloms“ į kapines, kurias padėdavo ant kapų. Vėliau iš to kilo paprotys ant kapų ir ant palangių uždegti žvakes - taip parodyti kelią sieloms namo.
Viduramžiais per Vėlines vargšai eidavo iš namų į namus prašydami „vėlinių“ pyragų, dalijamų kaip padėką už maldas, kurias jie pasižadėdavo kalbėti už mirusiuosius.
Liuteronų bažnyčia mini spalio 31-ąją arba arčiausiai šios datos esantį sekmadienį kaip protestantų reformacijos pradžią. Viduramžiais bažnyčioje vyravo tendencijos pirkti indulgencijas. 1517 m. Martynas Liuteris iškabino savo garsiąsias 95 tezes, nukreiptas prieš šias indulgencijas, spalio 31 dieną.

Helovinas ir šiuolaikinės okultinės praktikos

Nors Helovinas šiandien daugumos jaunimo visuotinai švenčiamas kaip regimai nekalta linksma šventė, neopagonys ir „modernios“ raganos jį traktuoja gana rimtai. Juokais naudojama magija – burtai, ateities spėjimas - iš pažiūros nekaltas šventimas gali tapti tiltu, vedančiu į okultizmą.

Krikščioniškas ir biblinis požiūris į Heloviną

Turbūt negalima pasakyti, kad krikščionis, dalyvaujantis Helovino šventėje, nusideda, tačiau pamąstykime, ar dalyvaudami tokioje šventėje, mes atnešame garbę Viešpačiui. Taip, ne viskas pasaulyje turi aiškų atsakymą, ir ne viskas yra tik juoda arba balta. Tačiau geriau nešvęsti Helovino. Kodėl? Kaip sakoma laiške korintiečiams: „Viskas valia, bet ne viskas naudinga. Viskas valia, bet ne viskas ugdo“ (1 Kor 10, 23). Simboliai ir veiksmai, nors ir atskirti nuo ankstyvųjų žynių praktikų, visgi išsaugo savyje giliai slypinčias sąsajas su tomis prasmėmis, kurioms jie buvo skirti. Negi galime tikėtis, kad, susiedami save su sena tradicija (tebūnie – tradicijos apvalkalu ar išorine išraiška, kuri iš tiesų giliai susijusi su okultizmu), nebūsime to nė kiek paveikti? Kaip matome iš istorijos, tikėta, kad šią dieną blogis ateina pasiimti savo dalies. Dabar dauguma apie tai ir nesusimąsto. Bet jei krikščionių gyvenimo tikslas yra garbinti Viešpatį, ar iš tiesų galima garbinti Dievą, imituojant, kad ir nekaltai, tą patį, ką ir okultistai? Kaukės ir persirengėliai gali būti neutralūs kitomis dienomis, tačiau šią dieną kaukėms suteikiama kita prasmė – persirengėlis atlieka tam tikrą ritualą, kad ir pats to nesuvokdamas, ir yra įtraukiamas į veiksmą.
Daugelis mano, kad Helovinas linksma, nekalta šventė, per kurią galima nuoširdžiai „padūkti“, bet Šventasis Raštas sako mums - „Nesek tuo, kas pikta“ (3 Jon 11).
Dievas yra šviesa, jame nėra tamsos. Jei mes norime būti jo bičiuliai ir vis dėlto vaikštome tamsoje, mes meluojame ir negyvename tiesa. Ar Helovinas gali būti traktuojamas kaip „vaikščiojimas tamsoje“?
Biblija sako nesimokyti iš pagonių, bet mokytis to, kas yra gera. Vaikai ypač mėgsta persirenginėti, žaisti su kaukėmis, prisiimti naujus vaidmenis, tačiau neskatinkime jų imituoti šių pagoniškų papročių.
Kaip persirengėliai turėtų atrodyti Dievo akyse? Kaip krikščionys, Dievo vaikai, atrodo Dievo akyse dalyvaudami Helovino vakarėliuose? Kai mes žinome, kad Helovinas nuo seno buvo diena, skirta blogiui pagarbinti, ir žinome, ką ir kaip blogis daro ir kaip mato šią dieną, ji nebeatrodo tokia nekalta.
Turbūt nėra Helovino veiksmo ar simbolio, kuris nenurodytų į pagonišką okultizmą. Tad nepamirškime, kad „visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė“ (Rom 14, 23).
Būti krikščionimi yra rimtas įsipareigojimas. Kad ir kaip nekaltai Helovinas atrodytų iš pirmo žvilgsnio, mūsų laikais, kai kelia galvą neopagonys ir raganos, jis gali įgauti visai kitą šviesą. /..

Apie šias šventes info radau http://www.vydija.lt/kalendorius/lapkritis.htm

Parašytas: 06 Rgs 2008, 11:29
Tutsi
Pavadinimus temu reikėtu rasyti lietuviskomis raidemis :!:

Parašytas: 06 Rgs 2008, 11:32
Tutsi
Šaunuolė :wink:

Parašytas: 06 Rgs 2008, 11:34
Kieta_ virtuvėje
Ačiu...reik viską padaryti jog iš forumo neišmestų :hypno: 018

Parašytas: 06 Rgs 2008, 11:35
Tutsi
o kodel turetu :shock: :?:

Parašytas: 06 Rgs 2008, 11:37
Kieta_ virtuvėje
Kad tokes klaidas darau...na bet ši tema apie visai kitka tad gal ne floodinkim.

Parašytas: 11 Rgs 2008, 15:18
Pensininkė
Mano Laurytė tai visad vakarėlius daro.Paima su anglų mokytoje(mokyklojeyra rusys)Sulenda ir pasakoja visas baisias istorijas daro vakarėlius "slaptus"ir t.t.Na o kadangi mūsu laikais dar apie toke švente nežinojau tai kažkaip...

Parašytas: 11 Rgs 2008, 15:20
Forelle
Man helouvynas neprigijo, žinau, kad kiti švenčia, linksiminasi, o man taip netinka

Parašytas: 11 Rgs 2008, 15:22
Pensininkė
Čia kiekvieno nuomonė...Atvirai sakant man nebūtų šventė bet mano mažosios gimtadienis per helovyna tai va.

Parašytas: 11 Rgs 2008, 15:24
Forelle
Tada jau kitas reikalas

Parašytas: 11 Rgs 2008, 15:25
Pensininkė
Na man tai jo...

Parašytas: 11 Rgs 2008, 15:32
justuke
Man tai irgi Helovynas nelabai :roll: Kazkaip nesinori siausti, kai kita diena eini aplankyt artimuju kapu. :roll:

Parašytas: 11 Rgs 2008, 15:36
Pensininkė
Nu jo.Čia tai protingai pasakyta.

Parašytas: 11 Rgs 2008, 16:04
Pensininkė
Nu betkokiu atvėju ačiu už toke info kiata_Virėja :|

Parašytas: 11 Rgs 2008, 16:08
Kieta_ virtuvėje
Na kaip matau čia diskusijos užvirė...Na o Pensininkei labai dėkoju už pagyrima :P