Tiek daug vyno rusiu, ir taip sunku kazka issirinkti,kai juose dar tik pradedi gaudytis. Todel man labai idomu suzinoti is kitu nuomone apie tai. Tai tikrai ne reklama.
Kaip renkates vynus? Pagal splava: raudonas, baltas? Pagal skoni? Saldus, pusiau saldus?
Ar jum daug ka reiskia ir pavadinimai? Ir rusys? Cabarnet Sauvigion, Merlot, Chardonay? Skirtingu vynuogiu vynai? Ar turi jum skirtumo?
Vynai
Moderatorius:Jacinta
-
Ramunė
- GURU
- Pranešimai:17172
- Užsiregistravo:22 Spa 2006, 13:31
- Pliusai:736
- Miestas:Kėdainių raj.
- Susisiekti:
Vynas, skirtingai nuo stipriųjų gėrimų, dėl nedidelio alkoholio kiekio, natūralaus rūgštingumo ir dirbtinių aromatizatorių nebuvimo ne degina ir atbukina, o atvirkščiai, stimuliuoja skonio receptorius. Šiuolaikiniams virėjams seniai žinoma, kad net pats įmantriausias patiekalas gali „pasimesti“, jeigu prie jo bus pateiktas netinkamas vynas. Ir atvirkščiai – jeigu Jūs sudarote meniu pagal tam tikrus vyno tipus, tai reikia laikytis klasikinių derinimo taisyklių.
Ar žmonių skonis labai keičiasi, ar produktai ir vynai išgyvena paslaptingą metamorfozę, tačiau akivaizdu, kad tradicinės rekomendacijos vis labiau užleidžia vietą revoliuciniams deriniams, o somelje ir metrdoteliams tenka iš naujo sudarinėti derinimo lenteles.
Jeigu iki šiol visas pasaulis buvo užtikrintas, kad prie žuvies labiausiai tinka baltasis vynas, tai šių dienų realijos leidžia šį aljansą koreguoti. Dabar prie tuno kiekvienas išmanantis somelje pasiūlys ne baltąjį, o rožinį arba lengvą raudonąjį vyną, nes tai visiškai logiška – tunas pagal savo konsistenciją ir skonį nepaprastai panašus į baltąją mėsą. Lygiai taip pat raudonasis vynas tinka prie jūrinio upėtakio arba lašišos.
Tokių netikėtų, nekanoninių derinių atsiranda vis daugiau. Visada buvo manoma, kad prie sūrių tinka raudonieji vynai. Pasirodo, ne tik. Norint tuo įsitikinti, užtenka paragauti „geltonąjį vyną“ (pranc. vin jeune) – žinomą natūralų saldųjį vyną iš Jura regiono (Prancūzijoje) su kietu išlaikytu sūriu (comte), o Luaros slėnio baltuosius vynus – su ožkos pieno sūriais.
Verta pažeisti ir auksinę taisyklę, kada iš pradžių geriami jauni vynai, o paskui palaipsniui pereinama prie išlaikytų. Tai tarytum lengvas kopimas į pasitenkinimo viršūnę. Tačiau ne mažiau malonu iš karto pasinerti į tikrą malonumą – pradėti nuo išlaikyto, praradusio taninų agresyvumą, raudonojo vyno, kuris idealiai tiks prie mėsos patiekalų, o paskui prie sūrio paragauti galingo, „pačiame jėgų ir skonio žydėjime“ vyno.
Viskas pasaulyje reliatyvu, ir skonio jutimas yra kintamas dydis. Jį veikia savijauta, nuotaika, paros laikas, netgi oras. Seniai pastebėta, kad po perkūnijos „tvirtas“, išlaikytas vynas atrodo neskanus, norisi kažko lengvesnio. O per karščius, sėdėdami pavėsyje terasoje, galvojame tik apie lengvą, šviežią vyną.
Ir vis tik egzistuoja keletas taisyklių, kurios remiasi sveiku protu.
SIELŲ GIMINYSTĖ. Prie tipinio regioninio patiekalo geriausiai tiks vynas iš to paties regiono. Pavyzdžiui, taip burgundiškas sūrio pyragas labai draugauja su Šabli vynais, Bordo ėriena su Pauillac vynais. Tas pats principas veikia ir parenkant vynus patiekalams su vyno padažu arba vyno marinatu. Sūriai taip pat draugauja su giminingais vynais.
PAGAL SKONĮ, O NE PAGAL SPALVĄ. Parenkant vyną – spalva paskutinis reikalas. Reikia tik turėti omenyje, kad baltieji vynai gastronominei kompozicijai duoda lengvumą, o raudonieji – skonio pojūčių turtingumą ir ryškumą. Žymiai svarbiau už spalvą raudoniesiems vynams yra taninų kiekis, o baltiesiems – tankumas bei klampumas.
NUO PAPRASTO IKI SUDĖTINGO. Tradicinė taisyklė – pradedama nuo lengvų baltųjų vynų, paskui palaipsniui pereinama prie išlaikytų raudonųjų.
„MINUSO TAISYKLĖ“ . Kai kuriuos produktus ypač sunku suderinti su vynu. Klasikinis pavyzdys – šparagai, artišokai ir salotos su acto padažu. Šokoladas gali nustumti į antrą planą bet kurį vyną. Dėl šokolado riebaus ir dažniausiai karstelėjusio skonio daugelis sausųjų vynų nublanksta, „pasimeta“. Tačiau prie šokoladinių desertų puikiai tinka saldūs natūralūs vynai iš „Grenache“ vynuogių. Taip pat tinka kai kurie spirituoti vynai, kaip senieji „Maury“ arba „Banyuls“.
KIEKVIENAM SAVO. Prieš paduodami vieną ar kitą vyną, pasistenkite blaiviai pasverti svečių lūkesčius ir kompetenciją. Gaila profanus vaišinti geriausiu vynu iš savo atsargų, o žinovus nuvilti vidutiniu vynu.
Ar žmonių skonis labai keičiasi, ar produktai ir vynai išgyvena paslaptingą metamorfozę, tačiau akivaizdu, kad tradicinės rekomendacijos vis labiau užleidžia vietą revoliuciniams deriniams, o somelje ir metrdoteliams tenka iš naujo sudarinėti derinimo lenteles.
Jeigu iki šiol visas pasaulis buvo užtikrintas, kad prie žuvies labiausiai tinka baltasis vynas, tai šių dienų realijos leidžia šį aljansą koreguoti. Dabar prie tuno kiekvienas išmanantis somelje pasiūlys ne baltąjį, o rožinį arba lengvą raudonąjį vyną, nes tai visiškai logiška – tunas pagal savo konsistenciją ir skonį nepaprastai panašus į baltąją mėsą. Lygiai taip pat raudonasis vynas tinka prie jūrinio upėtakio arba lašišos.
Tokių netikėtų, nekanoninių derinių atsiranda vis daugiau. Visada buvo manoma, kad prie sūrių tinka raudonieji vynai. Pasirodo, ne tik. Norint tuo įsitikinti, užtenka paragauti „geltonąjį vyną“ (pranc. vin jeune) – žinomą natūralų saldųjį vyną iš Jura regiono (Prancūzijoje) su kietu išlaikytu sūriu (comte), o Luaros slėnio baltuosius vynus – su ožkos pieno sūriais.
Verta pažeisti ir auksinę taisyklę, kada iš pradžių geriami jauni vynai, o paskui palaipsniui pereinama prie išlaikytų. Tai tarytum lengvas kopimas į pasitenkinimo viršūnę. Tačiau ne mažiau malonu iš karto pasinerti į tikrą malonumą – pradėti nuo išlaikyto, praradusio taninų agresyvumą, raudonojo vyno, kuris idealiai tiks prie mėsos patiekalų, o paskui prie sūrio paragauti galingo, „pačiame jėgų ir skonio žydėjime“ vyno.
Viskas pasaulyje reliatyvu, ir skonio jutimas yra kintamas dydis. Jį veikia savijauta, nuotaika, paros laikas, netgi oras. Seniai pastebėta, kad po perkūnijos „tvirtas“, išlaikytas vynas atrodo neskanus, norisi kažko lengvesnio. O per karščius, sėdėdami pavėsyje terasoje, galvojame tik apie lengvą, šviežią vyną.
Ir vis tik egzistuoja keletas taisyklių, kurios remiasi sveiku protu.
SIELŲ GIMINYSTĖ. Prie tipinio regioninio patiekalo geriausiai tiks vynas iš to paties regiono. Pavyzdžiui, taip burgundiškas sūrio pyragas labai draugauja su Šabli vynais, Bordo ėriena su Pauillac vynais. Tas pats principas veikia ir parenkant vynus patiekalams su vyno padažu arba vyno marinatu. Sūriai taip pat draugauja su giminingais vynais.
PAGAL SKONĮ, O NE PAGAL SPALVĄ. Parenkant vyną – spalva paskutinis reikalas. Reikia tik turėti omenyje, kad baltieji vynai gastronominei kompozicijai duoda lengvumą, o raudonieji – skonio pojūčių turtingumą ir ryškumą. Žymiai svarbiau už spalvą raudoniesiems vynams yra taninų kiekis, o baltiesiems – tankumas bei klampumas.
NUO PAPRASTO IKI SUDĖTINGO. Tradicinė taisyklė – pradedama nuo lengvų baltųjų vynų, paskui palaipsniui pereinama prie išlaikytų raudonųjų.
„MINUSO TAISYKLĖ“ . Kai kuriuos produktus ypač sunku suderinti su vynu. Klasikinis pavyzdys – šparagai, artišokai ir salotos su acto padažu. Šokoladas gali nustumti į antrą planą bet kurį vyną. Dėl šokolado riebaus ir dažniausiai karstelėjusio skonio daugelis sausųjų vynų nublanksta, „pasimeta“. Tačiau prie šokoladinių desertų puikiai tinka saldūs natūralūs vynai iš „Grenache“ vynuogių. Taip pat tinka kai kurie spirituoti vynai, kaip senieji „Maury“ arba „Banyuls“.
KIEKVIENAM SAVO. Prieš paduodami vieną ar kitą vyną, pasistenkite blaiviai pasverti svečių lūkesčius ir kompetenciją. Gaila profanus vaišinti geriausiu vynu iš savo atsargų, o žinovus nuvilti vidutiniu vynu.
-
Ramunė
- GURU
- Pranešimai:17172
- Užsiregistravo:22 Spa 2006, 13:31
- Pliusai:736
- Miestas:Kėdainių raj.
- Susisiekti:
Italijos vynai
Italų kaimo užeigos šeimininkė širdingai taria svečiui „Benvenuti", ir netrukus ant stalo jau stovi traškios baltos duonos krepšelis ir ąsotis bevardžio, garbingo vietinio vyno. Italijoje tradiciškai vyną galima pamatyti visur ir visuomet. Vynas ant valgiais nukloto stalo atrodo savaime suprantamas dalykas, vyno taurę italai išgeria prie baro tarp dviejų kavos puodelių, jis lydi kasdieninį gyvenimą ir šventes, jis galiausiai sutaiko tuomet, kai du karštakošiai kimba vienas kitam į plaukus.
Tai, kad Italijoje visur spaudžiamas vynas, nesunku įspėti vien žvelgiant į šalies kraštovaizdį. Visose šios vienos iš svarbiausių vyno šalies provincijose auginamos vynuogės. O kai kurie jos kraštai tarp Alpių papėdės ir „bato kulniuko" stebėtojui išvis panėši į vientisą vynuogynų jūrą - atrodo, kad čia natūrali vyno gimtinė. Šis pastebėjimas nėra klaidingas - juk taip yra bent jau nuo Antikos laikų. Graikai Italiją vadino „Oi-notria" („Vyno šalimi"), o vynuogynai jau 3000 metų auga ten, kur tik gali suleisti šaknis: mažuose žemės lopinėliuose prie kvapą gniaužiančių stačių skardžių Aostos slėnyje ir pietų Tirolyje, šiaurės ir vidurio Italijos Alpių prieškalnėse, Apeninų kalvose bei nederlingose pietų lygumose.
Daug kur greta vienas kito galima pamatyti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus. Vienur matyti archaiški vynuogynai augantys tarp vaismedžių ir alyvmedžių, javų laukų ir daržų, ir kur ūkininkai bemaž viską daro savo rankomis. Kitur auginamos vienos ar kitos vynuogių rūšies monokultūros, derlius renkamas specialiomis mašinomis ir traktoriais. Greta didžiųjų firmų ir bendrovių, spaudžiančių didžiulius vyno kiekius, yra ir nesuskaičiuojama galybė mažųjų gamintojų - individualistų, spaudžiančių vyną tik sau patiems ir keliems draugams (ir beveik kiekvienas jų šventai tiki, kad būtent jo vynas geriausias pasaulyje ir nepakartojamas).
Todėl nenuostabu, kad labai skiriasi ir įvairių itališkų vynų kokybė. Vynų kokybės piramidės pagrindas labai platus, o viršūnė - tikrai smaila. Žemiausiajai kategorijai (Vino da tavola -stalo vynams) priskiriama daugiau kaip 80 visų itališkųjų vynų. Aukštos kokybės vynų yra kiek mažiau kaip penktadalis, ir jų didžiumą sudaro daugiau kaip 500 patikrintos kokybės kategorijos (Denominazione di origine controllata - DOC) vynų. Oficialiai geriausiomis laikomos 12 vyno rūšių.
Tačiau žmonės vertina daugelį Vino da tavola rūšių (be to, jų skaičius vis didėja) - juos spaudžia progresyvios įmonės, kurioms DOC nuostatų „korsetas" jau senokai atrodo per ankštas. Todėl keli iš geriausių Italijos vynų gaminami pagal sudėtingą technologiją, laikantis labai aukštų kokybės reikalavimų, tačiau vis dėlto tenka susitaikyti su tuo, kad oficialiai jie priskiriami žemiausiai - stalo vynų - kategorijai (mat vynuogių rūšis ir vyndarystės būdas neatitinka įstatymiškai nustatytuose potvarkiuose apibrėžtų reikalavimų). Tačiau italai niekuomet nebūdavo klusnūs valstybės piliečiai - jie visuomet labai kūrybingai ieško ir randa tik jiems patiems tinkančius kelius.
Italų kaimo užeigos šeimininkė širdingai taria svečiui „Benvenuti", ir netrukus ant stalo jau stovi traškios baltos duonos krepšelis ir ąsotis bevardžio, garbingo vietinio vyno. Italijoje tradiciškai vyną galima pamatyti visur ir visuomet. Vynas ant valgiais nukloto stalo atrodo savaime suprantamas dalykas, vyno taurę italai išgeria prie baro tarp dviejų kavos puodelių, jis lydi kasdieninį gyvenimą ir šventes, jis galiausiai sutaiko tuomet, kai du karštakošiai kimba vienas kitam į plaukus.
Tai, kad Italijoje visur spaudžiamas vynas, nesunku įspėti vien žvelgiant į šalies kraštovaizdį. Visose šios vienos iš svarbiausių vyno šalies provincijose auginamos vynuogės. O kai kurie jos kraštai tarp Alpių papėdės ir „bato kulniuko" stebėtojui išvis panėši į vientisą vynuogynų jūrą - atrodo, kad čia natūrali vyno gimtinė. Šis pastebėjimas nėra klaidingas - juk taip yra bent jau nuo Antikos laikų. Graikai Italiją vadino „Oi-notria" („Vyno šalimi"), o vynuogynai jau 3000 metų auga ten, kur tik gali suleisti šaknis: mažuose žemės lopinėliuose prie kvapą gniaužiančių stačių skardžių Aostos slėnyje ir pietų Tirolyje, šiaurės ir vidurio Italijos Alpių prieškalnėse, Apeninų kalvose bei nederlingose pietų lygumose.
Daug kur greta vienas kito galima pamatyti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus. Vienur matyti archaiški vynuogynai augantys tarp vaismedžių ir alyvmedžių, javų laukų ir daržų, ir kur ūkininkai bemaž viską daro savo rankomis. Kitur auginamos vienos ar kitos vynuogių rūšies monokultūros, derlius renkamas specialiomis mašinomis ir traktoriais. Greta didžiųjų firmų ir bendrovių, spaudžiančių didžiulius vyno kiekius, yra ir nesuskaičiuojama galybė mažųjų gamintojų - individualistų, spaudžiančių vyną tik sau patiems ir keliems draugams (ir beveik kiekvienas jų šventai tiki, kad būtent jo vynas geriausias pasaulyje ir nepakartojamas).
Todėl nenuostabu, kad labai skiriasi ir įvairių itališkų vynų kokybė. Vynų kokybės piramidės pagrindas labai platus, o viršūnė - tikrai smaila. Žemiausiajai kategorijai (Vino da tavola -stalo vynams) priskiriama daugiau kaip 80 visų itališkųjų vynų. Aukštos kokybės vynų yra kiek mažiau kaip penktadalis, ir jų didžiumą sudaro daugiau kaip 500 patikrintos kokybės kategorijos (Denominazione di origine controllata - DOC) vynų. Oficialiai geriausiomis laikomos 12 vyno rūšių.
Tačiau žmonės vertina daugelį Vino da tavola rūšių (be to, jų skaičius vis didėja) - juos spaudžia progresyvios įmonės, kurioms DOC nuostatų „korsetas" jau senokai atrodo per ankštas. Todėl keli iš geriausių Italijos vynų gaminami pagal sudėtingą technologiją, laikantis labai aukštų kokybės reikalavimų, tačiau vis dėlto tenka susitaikyti su tuo, kad oficialiai jie priskiriami žemiausiai - stalo vynų - kategorijai (mat vynuogių rūšis ir vyndarystės būdas neatitinka įstatymiškai nustatytuose potvarkiuose apibrėžtų reikalavimų). Tačiau italai niekuomet nebūdavo klusnūs valstybės piliečiai - jie visuomet labai kūrybingai ieško ir randa tik jiems patiems tinkančius kelius.
-
Ramunė
- GURU
- Pranešimai:17172
- Užsiregistravo:22 Spa 2006, 13:31
- Pliusai:736
- Miestas:Kėdainių raj.
- Susisiekti:
Vyno gamyba nuo šiaurės iki pietų
Italijos vyno ūkis - tikras viso Italijos ūkio atspindys. Labiausiai garbinami gaminiai „atkeliauja" iš turtingos ir išsivysčiusios šalies šiaurės, taip pat iš Toskanos. Paskaičius kai kurių apie vyną rašančių autorių kūrinius susidaro įspūdis, kad jiems Italija Romoje ir baigiasi, o pietinė beveik tūkstančio kilometrų nuo Alpių papėdės iki Kalabrijos kyšulio pusė, jiems atrodo lyg „balta dėmė". O, beje, visiškai be reikalo - tai įrodo kelionė po 20 vyno regionų (visiškai atitinkančių politinius šalies regionus). Kelionė prasideda nuo Žemutinių Alpių klimato juostos Aostos slėnyje ir baigiasi Sicilijoje, kur klimatas panašus kaip Afrikoje - ir visą laiką mes einame pro vynuogynus, kuriuose nepaprastai daug įvairiausių rūšių vynuogių, be to, labai skiriasi ir skirtingų šalies regionų dirvos, ir keliaudami mes padarome lanką į garsiais ir patikrintais vynais spindintį Pjemontą, o kitą kartą nuklystame į Bazilikatos provinciją, ieškodami visiškai naujų, nepatirtų įspūdžių. Taigi itališkųjų vynų yra tikrai be galo daug. Šiandien vyno mėgėjai ypač vertina Italijos šiaurės vakaruose esančią Pjemonto provinciją. Be to, gurmanus vilioja ir puiki vietinė virtuvė (kuriai nemažą įtaką padarė prancūzai). Ten nuvykti apsimoka vien tam, kad pamatytum nuostabų „šaltųjų užkandžių paradą": į stalą paduodama daugiau kaip dvidešimt su meile pagamintų skanių užkandėlių. O baltieji Albos triufeliai yra geriausi pasaulyje - ir skonio intensyvumo, ir, žinoma, kainos požiūriu. Pjemonto vynai plačiai išgarsėjo dėl savitų šiaurės Italijos vynuogių. Bet raudonieji aukščiausios kokybės vynai Barolo ir Barbaresco, auginami Monferrato kalnuose ir spaudžiami iš Nebbiolo vynuogių, šiandien turi ir smarkų „konkurentą" - puikųjį Barbera, kuris, pasirodo, yra daugiau negu beveidis girtuoklių vynas. Plačiai paplitęs ir vaisių skonio raudonasis Dolcetto bei silpnas baltasis putojantis vynas Moscato.
Mažajame Aostos slėnyje spaudžiami nedideli įdomių ypatingų vietinių vynų kiekiai. Kai kurie lopinėliai, kuriuose auginamos vynuogės, yra net iki 1300 m virš jūros lygio (taigi aukščiau negu bet kur kitur Europoje).
Turtingiausioje Italijos provincijoje Lombardijoje vynininkai turi stengtis, kad vynininkystė nevirstų vien tik pelninga pramonės šaka. Velnino Alpių slėnyje liko mažai žmonių, pasiryžusių vargingai vien tik savo rankomis dirbti ant stačių kalnų skardžių terasų esančiuose vynuogynuose. Tačiau tuo pačiu metu labai išpopuliarėjo putojančio vyno Franciacortos sritis prie Brešijos.
Pietų Tirolis, kurio dauguma gyventojų kalba vokiečių kalbos tarme, ir kurio sočioje virtuvėje dera senosios Austrijos bei šiaurės Italijos tradicijos, vėl išgyvena sėkmingo vystymosi metus. Ginčas dėl kalbos kiek aprimo, o ir vynininkystėje pučia nauji, gaivūs vėjai. Galbūt garsiųjų šio krašto vynų - Kalterer, Kalterersee ir St. Magdalener - spindesys jau šiek tiek nublanko, tačiau jų vietoje „į mūšio lauką stoja" nauji Cabernet, Lagrein bei įdomūs, švieži baltieji vynai.
Iš stačių Pietų Tirolio vynuogynų, į kuriuos patekus daugeliui nuo aukščio pradėtų svaigti galva, jų ruožas Alpių papėdės šiaurėje ir pietuose pereina į širdžiai mielus Venecijos laukus. Rytiniame Gardos ežero krante noksta vynuogės, iš kurių spaudžiamas šviesiai raudonas Bar-dolino ir baltasis Custoza. Greta esančiose kalvose, kur gražiai dera vynuogynai ir vyšnios, be Valpolicella gaminamas ir vienas įdomiausių Italijos vynų - sausasis Valpolicella Recioto Amarone, spaudžiamas iš kiek padžiovintų vynuogių (jis išeina stiprus ir koncentruotas). O Soavo srityje be mėgstamo baltojo vyno spaudžiamas Recioto (bet pastarasis esti saldus).
Italijos šiaurės rytuose esančioje Venecijoje vynininkystė šiuo metu išgyvena tikrai gerus laikus: darbštūs pasienio vynininkai, kuriuos visą laiką užklupdavo čia karas, čia žemės drebėjimas, čia badas, įveikė ir daug įvairių su vyno gamyba susijusių krizių ir nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos taip ištobulino savo baltuosius vynus, kad jie šiandien laikomi geriausiais Italijoje. Šie vynai spaudžiami iš nuo seno čia auginamų Tocai friulano, Ribolla ir Picolit, taip pat iš madingų Chardonnay bei Pinot grigio rūšių vynuogių. Kai kurie įdomūs vynai spaudžiami iš Cabernet ir Merlot vynuogių, kiti - iš retesnių Refosco, kurių, be Venecijos, galima rasti tik gretimose buvusios Jugoslavijos šalyse.
Siaurose ir romantiškose Ligūrijos pakrantėse vynuogynams lieka tik nedaug vietos. Žinomiausias šio krašto vynas - baltasis, išspaustas iš keliautojų rojaus Cinąueterro „kabančiuose vynuogynuose" (kurie neretai būna tokie statūs, kad juose gali dirbti tik valstiečiai, kuriems nesvaigsta galva) augančių vynuogių.
Emilijoje-Romanijoje tarp Po upės ir Apeninų skiauterės galima rasti kiek putojantį raudonąjį Lambrusco, kuriame mažai alkoholio. Jis puikiai tinka prie daugelio sočių ir riebių šio regiono patiekalų. Ne veltui šios provincijos sostinė, kepinių ir mortadelos (virtos ir rūkytos dešros) centras Bolonija pravardžiuojama „la grassa" („riebiąja"). Parma patiekia žalio kumpio, Mo-dena - Zampone vadinamų įdarytų kiaulės kojų, Ferrara - lazanijos. Tai - ėdrūnų pasaulis, kuriame vynas - ne feodalas, bet paprastas tarnautojas, teturintis tikti ir patikti.
Italijos vyno ūkis - tikras viso Italijos ūkio atspindys. Labiausiai garbinami gaminiai „atkeliauja" iš turtingos ir išsivysčiusios šalies šiaurės, taip pat iš Toskanos. Paskaičius kai kurių apie vyną rašančių autorių kūrinius susidaro įspūdis, kad jiems Italija Romoje ir baigiasi, o pietinė beveik tūkstančio kilometrų nuo Alpių papėdės iki Kalabrijos kyšulio pusė, jiems atrodo lyg „balta dėmė". O, beje, visiškai be reikalo - tai įrodo kelionė po 20 vyno regionų (visiškai atitinkančių politinius šalies regionus). Kelionė prasideda nuo Žemutinių Alpių klimato juostos Aostos slėnyje ir baigiasi Sicilijoje, kur klimatas panašus kaip Afrikoje - ir visą laiką mes einame pro vynuogynus, kuriuose nepaprastai daug įvairiausių rūšių vynuogių, be to, labai skiriasi ir skirtingų šalies regionų dirvos, ir keliaudami mes padarome lanką į garsiais ir patikrintais vynais spindintį Pjemontą, o kitą kartą nuklystame į Bazilikatos provinciją, ieškodami visiškai naujų, nepatirtų įspūdžių. Taigi itališkųjų vynų yra tikrai be galo daug. Šiandien vyno mėgėjai ypač vertina Italijos šiaurės vakaruose esančią Pjemonto provinciją. Be to, gurmanus vilioja ir puiki vietinė virtuvė (kuriai nemažą įtaką padarė prancūzai). Ten nuvykti apsimoka vien tam, kad pamatytum nuostabų „šaltųjų užkandžių paradą": į stalą paduodama daugiau kaip dvidešimt su meile pagamintų skanių užkandėlių. O baltieji Albos triufeliai yra geriausi pasaulyje - ir skonio intensyvumo, ir, žinoma, kainos požiūriu. Pjemonto vynai plačiai išgarsėjo dėl savitų šiaurės Italijos vynuogių. Bet raudonieji aukščiausios kokybės vynai Barolo ir Barbaresco, auginami Monferrato kalnuose ir spaudžiami iš Nebbiolo vynuogių, šiandien turi ir smarkų „konkurentą" - puikųjį Barbera, kuris, pasirodo, yra daugiau negu beveidis girtuoklių vynas. Plačiai paplitęs ir vaisių skonio raudonasis Dolcetto bei silpnas baltasis putojantis vynas Moscato.
Mažajame Aostos slėnyje spaudžiami nedideli įdomių ypatingų vietinių vynų kiekiai. Kai kurie lopinėliai, kuriuose auginamos vynuogės, yra net iki 1300 m virš jūros lygio (taigi aukščiau negu bet kur kitur Europoje).
Turtingiausioje Italijos provincijoje Lombardijoje vynininkai turi stengtis, kad vynininkystė nevirstų vien tik pelninga pramonės šaka. Velnino Alpių slėnyje liko mažai žmonių, pasiryžusių vargingai vien tik savo rankomis dirbti ant stačių kalnų skardžių terasų esančiuose vynuogynuose. Tačiau tuo pačiu metu labai išpopuliarėjo putojančio vyno Franciacortos sritis prie Brešijos.
Pietų Tirolis, kurio dauguma gyventojų kalba vokiečių kalbos tarme, ir kurio sočioje virtuvėje dera senosios Austrijos bei šiaurės Italijos tradicijos, vėl išgyvena sėkmingo vystymosi metus. Ginčas dėl kalbos kiek aprimo, o ir vynininkystėje pučia nauji, gaivūs vėjai. Galbūt garsiųjų šio krašto vynų - Kalterer, Kalterersee ir St. Magdalener - spindesys jau šiek tiek nublanko, tačiau jų vietoje „į mūšio lauką stoja" nauji Cabernet, Lagrein bei įdomūs, švieži baltieji vynai.
Iš stačių Pietų Tirolio vynuogynų, į kuriuos patekus daugeliui nuo aukščio pradėtų svaigti galva, jų ruožas Alpių papėdės šiaurėje ir pietuose pereina į širdžiai mielus Venecijos laukus. Rytiniame Gardos ežero krante noksta vynuogės, iš kurių spaudžiamas šviesiai raudonas Bar-dolino ir baltasis Custoza. Greta esančiose kalvose, kur gražiai dera vynuogynai ir vyšnios, be Valpolicella gaminamas ir vienas įdomiausių Italijos vynų - sausasis Valpolicella Recioto Amarone, spaudžiamas iš kiek padžiovintų vynuogių (jis išeina stiprus ir koncentruotas). O Soavo srityje be mėgstamo baltojo vyno spaudžiamas Recioto (bet pastarasis esti saldus).
Italijos šiaurės rytuose esančioje Venecijoje vynininkystė šiuo metu išgyvena tikrai gerus laikus: darbštūs pasienio vynininkai, kuriuos visą laiką užklupdavo čia karas, čia žemės drebėjimas, čia badas, įveikė ir daug įvairių su vyno gamyba susijusių krizių ir nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos taip ištobulino savo baltuosius vynus, kad jie šiandien laikomi geriausiais Italijoje. Šie vynai spaudžiami iš nuo seno čia auginamų Tocai friulano, Ribolla ir Picolit, taip pat iš madingų Chardonnay bei Pinot grigio rūšių vynuogių. Kai kurie įdomūs vynai spaudžiami iš Cabernet ir Merlot vynuogių, kiti - iš retesnių Refosco, kurių, be Venecijos, galima rasti tik gretimose buvusios Jugoslavijos šalyse.
Siaurose ir romantiškose Ligūrijos pakrantėse vynuogynams lieka tik nedaug vietos. Žinomiausias šio krašto vynas - baltasis, išspaustas iš keliautojų rojaus Cinąueterro „kabančiuose vynuogynuose" (kurie neretai būna tokie statūs, kad juose gali dirbti tik valstiečiai, kuriems nesvaigsta galva) augančių vynuogių.
Emilijoje-Romanijoje tarp Po upės ir Apeninų skiauterės galima rasti kiek putojantį raudonąjį Lambrusco, kuriame mažai alkoholio. Jis puikiai tinka prie daugelio sočių ir riebių šio regiono patiekalų. Ne veltui šios provincijos sostinė, kepinių ir mortadelos (virtos ir rūkytos dešros) centras Bolonija pravardžiuojama „la grassa" („riebiąja"). Parma patiekia žalio kumpio, Mo-dena - Zampone vadinamų įdarytų kiaulės kojų, Ferrara - lazanijos. Tai - ėdrūnų pasaulis, kuriame vynas - ne feodalas, bet paprastas tarnautojas, teturintis tikti ir patikti.
Paskutinį kartą redagavo Ramunė 18 Lie 2007, 07:20, redaguota 1 kartą(us).
-
Ramunė
- GURU
- Pranešimai:17172
- Užsiregistravo:22 Spa 2006, 13:31
- Pliusai:736
- Miestas:Kėdainių raj.
- Susisiekti:
Chianti ir Toskana
Chianti (garsiausiu Toskanos, o ir visos Italijos vynu) vadinasi labai daug įvairios kokybės vynų - nuo nepretenzingų iki žavinčių. Didžioji jų dalis gaminama iš Sangiovese rūšies vynuogės, į kurias spaudžiant pridedama po truputį kelių kitų rūšių. Tos pačios rūšies vynuogės užtikrina ir raudonųjų Carmignano, Brunello di Montalcino bei Vino Nobile di Montepulciano kokybę.
Tačiau daugelis gamintojų nepaiso vynuogių rūšims taikomų potvarkių ir spaudžia vyną taip, kaip jiems atrodo teisingiausia. Taip gaminamos kelios labai gero, brangaus, tačiau Italijoje oficialiai tik Vini da tavola (stalo vynų) grupei priskiriamo vyno rūšys: pvz., Sassicaia, Solaia, Tignanello. Baltųjų vynų Toskanoje spaudžiama gerokai mažiau, bet, žinoma, savitais bokštais žavinčio viduramžių stiliaus miestelio San Gimignano lankytojai gali paragauti baltojo vyno Vernaccia di San Gimignano.
Vidurio Italijoje garsių vynų rasite jau kiek mažiau. Umbrijoje, beveik mistiškai nuteikiančiame, įdomių kalvose įsikūrusių miestelių pilname krašte, iš kitų vynų pirmiausia išsiskiria baltasis Orvieto, o žinovai pirmenybę teikia raudonajam Torgiano. Romos gyventojai iš savo Lacio provincijos vynų labiausiai mėgsta baltąjį Frascati, ypač tuomet, kai jo šalto galima paragauti pačiame vyno rūsyje. Baltasis Est! Est!! Est!!! už savo keistą pavadinimą turėtų „dėkoti" Augsburgo vyskupui Johannesui Fuggeriui: kai 1111 m. šis vyskupas vyko į Romą, jis priekyje pasiųsdavo tarną, kuris turėdavo paragauti vyno. Ir jei vynas būdavo geras, tarnas ant užeigos durų turėdavo parašyti: „Est!" (tai reiškė „viskas gerai"). O Montefiascone tarnas savo susižavėjimą geriausiu vietiniu vynu išreiškė, parašydamas „Est! Est!! Est!!!".
Toje pusėje, kur yra Adrijos jūra taip pat yra keletas nelabai žinomų vynų, kurie prašosi, kad jų kas nors paragautų, pvz. baltasis Verdicchio ir raudonasis Rosso Conero, taip pat aukštesnės kokybės Montepulciano d‘Abruzzo.
Pietų Italija - niekieno kraštas
Apulijoje, „aulinio bato kulne", tyvuliuoja didžiausia Italijoje „sausumos vyno jūra". Iš didžiulio skaičiaus stalo ir maišomų vynų čia išsiskiria ir kelios aukštos kokybės vyno rūšys, pvz., raudonasis Castel dėl Monte iš plokščiakalnio, ant kurio stovi tokio paties pavadinimo prabangi Hohenštaufenų dinastijos Kaizerio Frydricho II pilis, ir Rosa dėl Golfo, vaisių skonio, kvapus Sa-lento įlankos rausvasis vynas.
Teigiama, kad vulkaninė dirva puikiai tinka geroms vynuogėms auginti. Pasirodo, ne visuomet... Bet bent jau prie Neapolio esančiame Vesuve spaudžiamas tikrai puikus vynas Lacrima Gristi (Kristaus ašara) - būna rausvasis arba raudonasis, be to, kartais išeina labai aromatingas. Kampanijoje iš Agnlianico rūšies vynuogių (kurių gimtinė yra Graikija) spaudžiamas puikus raudonasis Taurasi vynas, o skurdžioje greta esančioje Basilikatoje - Aglianico dėl Vulture. „Vyno lobynų" yra ir Kalabrijoje (tereikia paminėti raudonąjį Gird).
Geriausias Sicilijos gėrimas - sunkus, truputį saldokas vynas Marsala, kuris pastaruoju metu vėl tampa gerokai populiaresnis. Be to, jį vejasi ir kelių rūšių markiniai vynai (net ir tie, kurių dar nepripažino DOC), pirmiausia Regaleali ir Corvo.
Raudonasis Sardinijos vynas Cannonau šiandien puikiai žinomas ir užsienyje. O apie iš nežinomų vietinių vynuogių spaudžiamų itališkų vynų įvairovę užsieniečiai kol kas dar mažai ką teįsivaizduoja.
Chianti (garsiausiu Toskanos, o ir visos Italijos vynu) vadinasi labai daug įvairios kokybės vynų - nuo nepretenzingų iki žavinčių. Didžioji jų dalis gaminama iš Sangiovese rūšies vynuogės, į kurias spaudžiant pridedama po truputį kelių kitų rūšių. Tos pačios rūšies vynuogės užtikrina ir raudonųjų Carmignano, Brunello di Montalcino bei Vino Nobile di Montepulciano kokybę.
Tačiau daugelis gamintojų nepaiso vynuogių rūšims taikomų potvarkių ir spaudžia vyną taip, kaip jiems atrodo teisingiausia. Taip gaminamos kelios labai gero, brangaus, tačiau Italijoje oficialiai tik Vini da tavola (stalo vynų) grupei priskiriamo vyno rūšys: pvz., Sassicaia, Solaia, Tignanello. Baltųjų vynų Toskanoje spaudžiama gerokai mažiau, bet, žinoma, savitais bokštais žavinčio viduramžių stiliaus miestelio San Gimignano lankytojai gali paragauti baltojo vyno Vernaccia di San Gimignano.
Vidurio Italijoje garsių vynų rasite jau kiek mažiau. Umbrijoje, beveik mistiškai nuteikiančiame, įdomių kalvose įsikūrusių miestelių pilname krašte, iš kitų vynų pirmiausia išsiskiria baltasis Orvieto, o žinovai pirmenybę teikia raudonajam Torgiano. Romos gyventojai iš savo Lacio provincijos vynų labiausiai mėgsta baltąjį Frascati, ypač tuomet, kai jo šalto galima paragauti pačiame vyno rūsyje. Baltasis Est! Est!! Est!!! už savo keistą pavadinimą turėtų „dėkoti" Augsburgo vyskupui Johannesui Fuggeriui: kai 1111 m. šis vyskupas vyko į Romą, jis priekyje pasiųsdavo tarną, kuris turėdavo paragauti vyno. Ir jei vynas būdavo geras, tarnas ant užeigos durų turėdavo parašyti: „Est!" (tai reiškė „viskas gerai"). O Montefiascone tarnas savo susižavėjimą geriausiu vietiniu vynu išreiškė, parašydamas „Est! Est!! Est!!!".
Toje pusėje, kur yra Adrijos jūra taip pat yra keletas nelabai žinomų vynų, kurie prašosi, kad jų kas nors paragautų, pvz. baltasis Verdicchio ir raudonasis Rosso Conero, taip pat aukštesnės kokybės Montepulciano d‘Abruzzo.
Pietų Italija - niekieno kraštas
Apulijoje, „aulinio bato kulne", tyvuliuoja didžiausia Italijoje „sausumos vyno jūra". Iš didžiulio skaičiaus stalo ir maišomų vynų čia išsiskiria ir kelios aukštos kokybės vyno rūšys, pvz., raudonasis Castel dėl Monte iš plokščiakalnio, ant kurio stovi tokio paties pavadinimo prabangi Hohenštaufenų dinastijos Kaizerio Frydricho II pilis, ir Rosa dėl Golfo, vaisių skonio, kvapus Sa-lento įlankos rausvasis vynas.
Teigiama, kad vulkaninė dirva puikiai tinka geroms vynuogėms auginti. Pasirodo, ne visuomet... Bet bent jau prie Neapolio esančiame Vesuve spaudžiamas tikrai puikus vynas Lacrima Gristi (Kristaus ašara) - būna rausvasis arba raudonasis, be to, kartais išeina labai aromatingas. Kampanijoje iš Agnlianico rūšies vynuogių (kurių gimtinė yra Graikija) spaudžiamas puikus raudonasis Taurasi vynas, o skurdžioje greta esančioje Basilikatoje - Aglianico dėl Vulture. „Vyno lobynų" yra ir Kalabrijoje (tereikia paminėti raudonąjį Gird).
Geriausias Sicilijos gėrimas - sunkus, truputį saldokas vynas Marsala, kuris pastaruoju metu vėl tampa gerokai populiaresnis. Be to, jį vejasi ir kelių rūšių markiniai vynai (net ir tie, kurių dar nepripažino DOC), pirmiausia Regaleali ir Corvo.
Raudonasis Sardinijos vynas Cannonau šiandien puikiai žinomas ir užsienyje. O apie iš nežinomų vietinių vynuogių spaudžiamų itališkų vynų įvairovę užsieniečiai kol kas dar mažai ką teįsivaizduoja.
-
Ramunė
- GURU
- Pranešimai:17172
- Užsiregistravo:22 Spa 2006, 13:31
- Pliusai:736
- Miestas:Kėdainių raj.
- Susisiekti:
Armėnijos vynai – išskirtiniai vynai
Apie vyno atsiradimą pasaulyje yra daug gražių ir fantastiškų legendų, tačiau pačią seniausią, pačią realistiškiausią randame Biblijoje: Nojus, pasibaigus tvanui, išlipo ant Ararato kalno ir jo priekalnėje pasodino vynuogės gyvašakę.
Būtent čia – Ararato kalno papėdėse, senajame Uratu (Armėnijoje) prasidėjo ir vynuogių auginimas, ir vyndarystė.
Urartu dantyraščiai kalba apie aukštą vynuogystės ir vyndarystės kultūrą. Kasinėjant Karmir-blura buvo rasti 2500 metų senumo didžiuliai vyno saugojimo rūsiai. Istoriniai rašytiniai duomenys teigia, kad jau prieš du tūkstančius metų Armėnija į daugelį pasaulio šalių eksportuodavo nuostabius vynus.
Beje, daugelis vynuogių rūšių, ko jau nebeturi nė viena pasulio šalis, Armėnijoje yra auginamos ir šiandien: tai Areni, Ararati (Chačabaš), Mschali, Vosevat (Chardži) ir pan.
Graikų istorikas Ksenofontas, V amž. prieš mūsų erą lankėsis Armėnijoje, rašė, kad armėnų vynai pasižymėjo savo ypatingai aukšta kokybę ir įvairių vyno rūšių gausa. Jis rašė: „naminis vynas saugomas dideliuose moliniuose krateriuose, įkastuose žemėje. Vyne plaukioja kviečiai ir į juos įbestos didesnės ir mažesnės nendrės. Kas nori gerti, turi nendrę imti burnon ir per ją traukti vyną“...
Armėnų pirkliai į Lietuvos Didžiają Kunigaikšystę atgabendavo ne tik žirgų, ginklų, prieskonių, šilko, riešutų, džiovintų vaisių, bet ir ypatingai gero vyno, kurį pirkdavo Lietuvos Vilniaus Karalių rūmų vyno rūsių prižiūrėtojai, Lietuvos didikai ir bajorai.
Sovietiniais laikais, kas lankėsi Armėnijoje, ten ne tik mėgaudavosi, bet ir parsiveždavo į namus baltųjų švelnaus skonio ir saulėto aromato „Lalvari“, „Mschali“, “Vosevat“, ypatingai gerai tinkančių prie žuvies, paukštienos patiekalų. Armėnijos svečiai nepaprastai žavėdavosi , o ir šiandien žavisi raudonaisiais išskirtinio skonio ir aromato nuo Nojaus laikų auginamų vynuogių veislių vynais „Areni“, „Nerkarat“. „Areni“ vynuogių skonis ir aromatas yra toks gaivus, aiškiai suvokiamas ir išskirtinis, kad kartą paragavus tikrai jį galima atsiminti visą gyvenimą. Antra vertus, „Areni“ vynas garsiesiems armėnų kepsniams ant iešmo virš žarijų – chorovacams suteikia Pietų Kaukazo žavesio, ypatingą skonį ir ekskliuzyvinį aromatą.
Kur daug gero vyno, ten turėjo atsirasti ir vyno spiritas. O tai reiškia, kad armėnai bene pirmieji pasaulyje pradėjo gaminti konjaką. Daugelis iš mūsų ir šiandien prisimena aukščiausios kokybės armėnišką konjaką, kuris daugelyje tarptautinių parodų buvo apdovanotas aukso medaliais, gaudavo aukščiausius reitingus, kuriuo mėgavosi ne tik Kremliaus valdžia, bet ir visų Europos karališkųjų rūmų valdovai.
Suprantama, šalyje, kur auga ne tik vynuogės, bet ir gausybė vaisių, armėnai gamina iš jų ir įvairiausių vynų bei degtinių. Pagal senasias technologijas gaminamas desertinis granatų vynas, ypač tinkantis prie armėniškų saldumynų.
Specifinio skonio ir aromato aitroką vynuogių, švelnaus skonio, saldoka sedulų (rudeninių vyšnių, kizilo), salsvaus skonio šilkmedžio degtines armėnai mėgsta šlakelį išgerti prieš valgį, kaip aperityvą apetitui sužadinti.
Apie vyno atsiradimą pasaulyje yra daug gražių ir fantastiškų legendų, tačiau pačią seniausią, pačią realistiškiausią randame Biblijoje: Nojus, pasibaigus tvanui, išlipo ant Ararato kalno ir jo priekalnėje pasodino vynuogės gyvašakę.
Būtent čia – Ararato kalno papėdėse, senajame Uratu (Armėnijoje) prasidėjo ir vynuogių auginimas, ir vyndarystė.
Urartu dantyraščiai kalba apie aukštą vynuogystės ir vyndarystės kultūrą. Kasinėjant Karmir-blura buvo rasti 2500 metų senumo didžiuliai vyno saugojimo rūsiai. Istoriniai rašytiniai duomenys teigia, kad jau prieš du tūkstančius metų Armėnija į daugelį pasaulio šalių eksportuodavo nuostabius vynus.
Beje, daugelis vynuogių rūšių, ko jau nebeturi nė viena pasulio šalis, Armėnijoje yra auginamos ir šiandien: tai Areni, Ararati (Chačabaš), Mschali, Vosevat (Chardži) ir pan.
Graikų istorikas Ksenofontas, V amž. prieš mūsų erą lankėsis Armėnijoje, rašė, kad armėnų vynai pasižymėjo savo ypatingai aukšta kokybę ir įvairių vyno rūšių gausa. Jis rašė: „naminis vynas saugomas dideliuose moliniuose krateriuose, įkastuose žemėje. Vyne plaukioja kviečiai ir į juos įbestos didesnės ir mažesnės nendrės. Kas nori gerti, turi nendrę imti burnon ir per ją traukti vyną“...
Armėnų pirkliai į Lietuvos Didžiają Kunigaikšystę atgabendavo ne tik žirgų, ginklų, prieskonių, šilko, riešutų, džiovintų vaisių, bet ir ypatingai gero vyno, kurį pirkdavo Lietuvos Vilniaus Karalių rūmų vyno rūsių prižiūrėtojai, Lietuvos didikai ir bajorai.
Sovietiniais laikais, kas lankėsi Armėnijoje, ten ne tik mėgaudavosi, bet ir parsiveždavo į namus baltųjų švelnaus skonio ir saulėto aromato „Lalvari“, „Mschali“, “Vosevat“, ypatingai gerai tinkančių prie žuvies, paukštienos patiekalų. Armėnijos svečiai nepaprastai žavėdavosi , o ir šiandien žavisi raudonaisiais išskirtinio skonio ir aromato nuo Nojaus laikų auginamų vynuogių veislių vynais „Areni“, „Nerkarat“. „Areni“ vynuogių skonis ir aromatas yra toks gaivus, aiškiai suvokiamas ir išskirtinis, kad kartą paragavus tikrai jį galima atsiminti visą gyvenimą. Antra vertus, „Areni“ vynas garsiesiems armėnų kepsniams ant iešmo virš žarijų – chorovacams suteikia Pietų Kaukazo žavesio, ypatingą skonį ir ekskliuzyvinį aromatą.
Kur daug gero vyno, ten turėjo atsirasti ir vyno spiritas. O tai reiškia, kad armėnai bene pirmieji pasaulyje pradėjo gaminti konjaką. Daugelis iš mūsų ir šiandien prisimena aukščiausios kokybės armėnišką konjaką, kuris daugelyje tarptautinių parodų buvo apdovanotas aukso medaliais, gaudavo aukščiausius reitingus, kuriuo mėgavosi ne tik Kremliaus valdžia, bet ir visų Europos karališkųjų rūmų valdovai.
Suprantama, šalyje, kur auga ne tik vynuogės, bet ir gausybė vaisių, armėnai gamina iš jų ir įvairiausių vynų bei degtinių. Pagal senasias technologijas gaminamas desertinis granatų vynas, ypač tinkantis prie armėniškų saldumynų.
Specifinio skonio ir aromato aitroką vynuogių, švelnaus skonio, saldoka sedulų (rudeninių vyšnių, kizilo), salsvaus skonio šilkmedžio degtines armėnai mėgsta šlakelį išgerti prieš valgį, kaip aperityvą apetitui sužadinti.
jau vien is to pasiskaicius zinosiu daug daugiau, nei darbe skaiciuodama vyno rusys 
torres vyno teko ragauti,nes labai patinka torres brendisIsia rašė:o gal esat ragavusios TORRES, ar ARESTI rusiu vynu? ju ir gi pasirinkimas nemazas...
Tad nusprendziau ir vyno paragauti 
nors neesu vynu megeja,bet visai neblogas O jei vynas pigus ir graziame butelyje,tai mokam uz buteli o ne uz vyna,tad ir vyno kokybe atitinkama 
-
Lilina
- Virtuozas
- Pranešimai:8898
- Užsiregistravo:12 Rgs 2006, 11:05
- Pliusai:101
- Miestas:Kaunas/Mažeikiai
Torres brendis man irgi skanus. Vyno dar neteko ragauti.tutsi rašė:torres vyno teko ragauti,nes labai patinka torres brendisIsia rašė:o gal esat ragavusios TORRES, ar ARESTI rusiu vynu? ju ir gi pasirinkimas nemazas...
.tutsi rašė:torres vyno teko ragauti,nes labai patinka torres brendisIsia rašė:o gal esat ragavusios TORRES, ar ARESTI rusiu vynu? ju ir gi pasirinkimas nemazas...
kiek pati pastebejau, tai kuo paprastesnis butelis, ir etikete, tuo idomiau toki buteli "ciupineti", nors ne ant visu randu Lietuviska paaiskinima koks tai vynas.
yra daug "saldziu" etikeciu kartu su "saldziai" atrodanciais buteliais, tik kazink, ar jame yra "saldus" vynas.
o kaip Kagoras? Na, tarkim, ragavot nebrangus, bet butelis irgi issiskiriantis is visu- ilgas ir plonas, yra dvieju rusiu. Pigus, bet man asmeniskai pagurksnoti tinkamas
